Panevėžys. Prieš maždaug penkerius metus kilęs sraigių auginimo bumas ir augintojų skaičiaus didėjimas šiuo metu nuslopęs.

Vis dėlto kai kurie augintojai, realiai įvertinę padėtį, supirkimo galimybes, pasimokę iš savo klaidų, ir toliau neatsisako tokio, kartais vadinamo egzotiniu, verslo-pomėgio. Didžiausia augintojų problema – kaip ir kam realizuoti.

Karštis nebuvo palankus

Karšta šių metų vasara nebuvo ypač palanki sraigėms augti, nes reikėjo daugiau išnaudoti vandens, bet šių gyvūnėlių augintojai sako, kad derlius nebus blogas. „Kas rimtai pradeda dirbti su sraigėmis, tas negali baigti. Tai įtraukia kaip į liūną, – teigia Saulina Jegelevičienė, kartu su drauge Natalija Pronckienė 2012 m. Zarasų rajone pradėjusios kurti sraigių ūkį. – Įeini į sraigių patalpą ir išbūni ten net ir 12 valandų. Tik kai galva pradeda suktis, supranti, kad jau 5 val. ryto. Tai kaip meditacija.“

Moterys jau trejus metus užsiima afrikinių sraigių (Helix Aspersa maxima) perdirbimu. Sraigių augina labai nedaug, tik ūkyje rengiamoms patiekalų iš sraigių degustacijoms, edukacinėms programoms, per kurias supažindina su sraigių auginimu.

„Labai gaila, bet sraigių nebeveisiame. Orientuojamės į perdirbimą ir gamybą, – entuziastingai pasakoja S. Jegelevičienė, pridurdama, kad daug dirbo, daug bandė ir daug klydo. Pirmaisiais metais užsiaugino apie 3 t sraigių ir kai suprato, kad nėra kur realizuoti, pradėjo galvoti, ką toliau daryti.

Prieš trejus metus buvusias sraigių auginimo patalpas pritaikė gamybai. Kartu su Zarasų darbo birža parengė naujų vietų kūrimo projektą ir, gavusios lėšų, įsigijo įrangą. Dabar sraigių ūkyje „Emerta“, be dviejų aktyvių ir kūrybingų jo įkūrėjų, dirba dar 4 darbuotojai.

S. Jegelevičienė ir N. Pronckienė superka, perdirba ir eksportui paruošia ne tik savo, bet ir kitų Lietuvos augintojų sraiges. Kasmet superka apie 2 t sraigių. Kaip teigia sraigių specialistės, iš maždaug 3 kg sraigių gaunamas 1 kg sraigių mėsos. Saulinos ir Natalijos gaminamas sraiges burgundiškame padaže turbūt ragavo ir gyrė beveik pusė Zarasų rajono.  Jei kas neragavo, tai tikrai apie tai girdėjo.

Entuziastingai nusiteikusios moterys bendradarbiauja su VšĮ Tiltiškių vandens malūnu, kuriame ne tik muziejinė ekspozicija, bet ir lankytojams pavalgyti ir praleisti laisvalaikį skirtos erdvės. Tarp siūlomų patiekalų – ir Natalijos bei Saulinos sraigių delikatesai.

Ateityje, tikimasi, bus daugiau ir dar įdomesnių patiekalų. Kol kas baigiama tobulinti pyragėlių su sraigių mėsa ir žalumynais technologija.

Mitas apie didelį pelną

Sraiges gurmaniškų patiekalų kūrėjoms tiekia ir Panevėžio rajone gyvenanti ir jau 8 sezoną sraiges auginanti Janina Krištaponienė. „Man sraigės be galo mielos, – dalijasi patirtimi Janina. – Rytais atsikeliu ir einu aplink sraigių aptvarus, apžiūriu, kad nebūtų kur kokia išlipusi.“

Kaip teigia pati augintoja, iš pradžių ji tikėjo, kad sraigių auginimas gali tapti verslu, tačiau greitai suprato, kad iš to nepragyvensi. „Lyg ir sklandė mitas, kad sraiges auginti labai paprasta, tik sėdi ir nieko neveiki, o paskui susirenki sraiges. Tačiau tai netiesa. Todėl žmonės nusivylė, be to, niekas ir nemokėjo teisingai auginti“, – apie pradžią kalba J. Krištaponienė.

Pradžioje ji, kaip ir kiti, pirko motinines sraiges, kurios kainavo po 2 litus. Šiuo metu turi vadinamąją motininę sraigių bandą, pati veisia. Augina Helix Aspersa Maxima, bandė ir HelixAspersa Muller, bet Maxima pasirodė mielesnės, be to, didesnės, lengviau veisiamos. Taigi jas ir augina 8 arų plote. Kasmet užsiaugina iki 1 tonos. Superka nuolatiniai klientai.

J. Krištaponienė šmaikštauja, kad ieškoti užsienio supirkėjų jau yra per sena ir nenori tam skirti laiko. Pirmaisiais antraisiais auginimo metais, patikėjusi žmonių geranoriškumu, atidavė motinines sraiges ir patyrė apie 10 tūkst. litų nuostolių.

Ji didelio pelno nesitiki, tačiau su nuolatiniais klientais, tarp kurių ir Saulina su Natalija, sutaria gerai. Kadangi termiškai neapdorotai sraigių mėsai nėra didelių reikalavimų, pati ir perdirba.

Be to, J. Krištaponienė taip susižavėjusi pačiomis sraigėmis, kad gamina ir suvenyrus iš jų kiautų. Baigia papuošti jais ir namų židinį.

Sraigių priežiūra

Paneigdama lengvabūdišką nuostatą, kad sraiges lengva auginti, J. Krištaponienė sako, kad labai svarbu viską skaičiuoti, kaip ir kiekviename versle. „Aš dariau bandymus, leidau sraiges į 1 m² lauko plotelį ir skaičiavau po vieną, koks optimaliausias skaičius tokiame plote. Sraigės – ne tas gyvūnėlis, kurį galima dėžutėse laikyti, – aiškina augintoja. – Labai svarbu atsižvelgti į gamtos sąlygas. Jei sausa ir šilta, sraigėms reikia daugiau vandens. Prie gamtos derinamės ir kai reikia sraiges budinti. Nors sakau, kad šie metai – ne sraigių metai, bet mėsa gera, derlius neblogas, nes jos truputį daugiau pamiegojo.“

J. Krištaponienė pabrėžia, kad auginant sraiges labai svarbu ir patalpų švara, tvarka, drėgmės reguliavimas, taip pat kanalizacija, šiluma. Nors sraigės paprastai renkamos rugsėjo pabaigoje ir spalį, patyrusi augintoja dalijosi patirtimi, kad tuomet aprenka jau visiškai užaugusias, o kitoms leidžia paaugti iki didesnių šalnų. Yra buvę, kad ir visą lapkritį sraigės gyveno gamtoje.

Sraigių maistui mala savo užaugintus kukurūzus, pupeles, kviečius. Be to, sraigės ėda beveik viską, kas auga darže, pavyzdžiui, agurkus, kopūstus. Papildomai labai mažai duoda bedruskių vitaminų, ir tai labai retai. „Kai šeri lietuviškais pašarais, žole, tai ir mėsa būna gera“, – pabrėžia J. Krištaponienė, nusijuokusi, kad anūkai dažnai prašo leisti pašerti sraiges, jiems tai smagus užsiėmimas.

MŪ inf.