Vilnius. Vilniaus krašte ūkininkaujančio Jano Komaro žmona Jurgita šypsosi, kad vyrui du kartus teko baigti mokyklą, kol suprato, ką nori veikti gyvenime. Dvylika metų istorijos Buivydžių ir Bezdonių mokyklose mokęs Janas 2009 metais perėmė tėvuko ūkį ir nuo pat pradžių jį itin aktyviai plėtė. Šiemet vyras deklaravo daugiau kaip 500 ha, iš kurių apie 100 ha  nuosavos žemės.

„2009 m. pradėjau ūkininkauti, o 2012-aisiais buvo  paskutinis mano sezonas mokykloje. Sėdžiu, būdavo, ir galvoju apie ūkį: kaip čia ką sukonstruoti, ką padaryti, kokį lauką naują išdirbti, ką pasėti - mintys visai kitur krypo. Supratau - reikia pasirinkti... " - atsisveikinimą su mokytojo darbu prisimena Janas.

Vyras buvo įsitikinęs, kad šiuose kraštuose augalininkystei optimalus būtų 1 000 ha ūkis, tačiau dabar jau mato, kad tokį plotą vargu ar pavyks pasiekti - net ir ne itin derlinga Vilnijos krašto žemė tampa vis patrauklesnė ir norinčiųjų įsigyti arba atsikovoti hektarus iš šabakštynų bei krūmynų atsiranda vis daugiau. Tad perspektyvoje Janas tikisi prisidurti dar bent 100 ha, ir, matyt, plėtra sustos, nes atstumas iki laukų jau būtų neberacionalus.

Jaunojo ūkininko laukai išsibarstę plačiai - nors iš Vilniaus rajono ribų neišlipama, bet dirbama trijose - Nemenčinės, Buivydžių ir Lavoriškių - seniūnijose. Nuo vieno lauko iki kito kartais tenka sukarti ir 50 km. Janas priskaičiuoja apie 170 įvairaus dydžio laukų, kurių didžiausias - 30 ha. Pasak jo, svajones stambinti laukus tenka pamiršti - vietos čia miškingos, javų laukai terpte įsiterpia, bet niekaip nesijungia.

Janas penkerius metus ūkininkavo ekologiškai, bet dabar pasirinko įprastinį ūkininkavimo būdą. „Iš tikrųjų - labai daug biurokratinių reikalavimų, be to, žemės labai nusilpo... Dar penkerius metus taip ūkininkauti praktiškai būtų neįmanoma, kadangi išeikvota visa žemės energija, reikia ją patręšti, atgaivinti", - pasakoja vyras. Vidutinis jo žemių derlingumas yra apie 30 balų. Janas juokauja, kad kai kur labiau verta būtų žvyro karjerą įrengti, nei javus auginti.

Pasirinkus intensyvią ūkininkavimo technologiją pernai pavyko prikulti apie 7 t/ha kviečių, tuo tarpu iš ekologinių laukų byrėdavę 1,5-2 t/ha. Baltarusijos pasienyje išsimėčiusiuose laukuose šiemet stiebėsi vasariniai ir žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai, avižos, grikiai ir žirniai.

Kurį laiką ūkyje sėti ir kvietrugiai, tačiau, anot ūkininko, jų atsisakyta įvertinus, kad kvietrugių priežiūra panaši kaip kviečių, derlius - toks pat. Dar atsiranda galimybė panašiems grūdams susimaišyti mašinoje ar sandėlyje, o kaina galiausiai - apie 30 proc. mažesnė nei kviečių.

Nors kultūrų nemažai, Janas neplanuoja siaurinti jų spektro: taip tarsi apsidraudžiama - juk kurie nors grūdai vis tiek bus paklausesni. „Tarkim, pernai dalį kviečių pardavėme labai gera kaina, o dalį visai prastai, kadangi nesėkmingai biržoje užsifiksavome kainą. Bet pernai grikių Lenkijoje nebuvo, todėl mums juos gerai nupirko. O šiemet su avižomis gal bus panašiai, mat neblogą kainą suderėjome. Labai tikiuosi, kad ir derlius bus geras", - bevažiuojant dar pro tebenokstančius javus mums kalba ūkininkas ir priduria, kad laukų apžiūrėjimas - vienas iš mėgstamesnių jo užsiėmimų.

Pristigęs žinių, Janas Komaras tariasi ne tik su įmonių konsultantais ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus biuro konsultante Teresa Gerdviliene, bet ir su savo tėčiu, kuris iki pat nepriklausomybės atkūrimo šiuose kraštuose dirbo agronomu. „Technologijos tai pasikeitė, juk kolūkio laikais šios žemės duodavo tik po 2-2,5 t/ha, o mes dabar gauname 6-7 t/ha, o iš atskirų laikų - pasitaiko net iki 12 t/ha. Bet tėvukas labai gerai žino agrotechniką - tiek metų dirbęs, tuos laukus pažįsta, žino, kaip gerai įdirbti žemę", - pasakoja Janas.

Techniką konstruoja pats

Janas sakosi puikiai pailsintis ir konstruodamas naujus įrenginius, mašinas ar padargus. Savadarbės technikos rikiuotėje stovi ir volas, krautuvo kaušas, dar kelios priekabos grūdams, priekaba su manipuliatoriumi miškui vežti.

Pristatęs nemenką savadarbės gamybos technikos arsenalą, sandėlyje ūkininkas dar parodo įrenginį, gerokai palengvinusį šios patalpos betonavimą - kaušą-cemento maišyklę, taip pat šiųmečio derliaus premjeros laukiančią savadarbę džiovinimo konstrukciją. Dar ruošiamas ir kultivatorius.

Ūkininkas tvirtina, kad naujų mašinų, padargų konstravimas savo rankomis jam ir savotiška kūryba, ir dar viena savirealizacijos galimybė

J. Komaras sako, kad parke visą laiką reikia ieškoti optimalios pusiausvyros tarp naujos technikos ir senos. „Jei gali sutaisyti, tai sena yra dešimteriopai pigesnė, tad ir tavo grūdų savikaina dešimteriopai mažesnė. Iš kitos pusės, jei nuolat genda ar sutaisyti nebeįmanoma, tai tą ekonomiją gali nubraukti, nes juk darbus reikia daryti.. Čia tokios žirklės nuolat ištinka, reikia pataikyti",  - patirtimi dalijasi ūkininkas.

Jo technikos parke naujausias, „leistas sau įsigyti", šių metų pradžioje į kiemą įriedėjęs Massey Ferguson traktorius. Perimant ūkį sėkmingai sudalyvavus jaunųjų ūkininkų paramos programoje tuo laiku įsigytas ir Zetor. O visa kita technika - gerokai solidesnio amžiaus. Kita vertus, gana paprastą, ne per daug kompiuterizuotą techniką nėra sudėtinga sutaisyti ir patiems, tad nereikia ieškoti pagalbos.

Ūkyje nuolat dirbantys keturi darbininkai gelbėja ne tik laukuose, bendromis jėgomis tvarkomos ir mašinos. Janas džiaugiasi, kad jam po truputį, bet pavyko rasti gerus darbininkus.

Kelis kartus rašius projektus ir pretendavus į paramą, skirtą ūkių modernizavimui, vis pritrūkdavo kelių balų. Tad, sako vyras, be paramos sparčiai gausinti ūkį nauja technika yra sudėtinga. Juolab kad ir prioritetai kol kas dėliojami taip, kad daugiausia į ūkio plėtrą investuojama.

MŪ inf.