Lazdijai. Nuolatinės statybos ir modernizacija Židžiūnų ūkyje nenutrūkstamai vyksta jau beveik penkiolika metų - nuo pat ūkio įkūrimo. Kai pieno kainoms smukus daugelis pienininkystę keikė ar net kratėsi jos, Židžiūnai pienininkystės ateitimi tikėjo - naują fermą statė, šiuolaikinę įrangą diegė. Dabar planuoja trečią melžimo robotą „įdarbinti".

Renaldas Židžiūnas ūkininkauti pradėjo prieš 13 metų. Tačiau tai tik oficialaus ūkininkavimo startas. Mat tėvas Algimantas kolūkiams byrant šiokios tokios technikos gavo, savo giminės žemę atsiėmė ir kibo jau į nuosavą ūkį. Svarbus pagalbininkas tėvui visuomet būdavo Renaldas. Jau šeimą sukūrę kartu su Jūrate nusprendė nuo žemės nesitraukti. Šiuo metu ūkininkauja Lazdijų rajone, Šventežerio seniūnijoje, Teizų kaime.

Žemdirbio specialybė - universali

Ūkininkavimo išmoko savo ūkyje. Svarsto, kad įdomi ta specialybė savo platumu. „Sunku būtų rasti kitą tokią, tiek skirtingų sričių apimančią. Ir veterinarai esame, ir zootechnikai. O kadangi ir pašarų užsiauginti gyvuliams reikia, tapome agronomais. Dar su technika, kompiuterizuota įranga dirbdamas žinių turėti privalai. Kokia specialybė gali būti dar platesnio spektro?"- tikina R. Židžiūnas.

Ūkininkai Jūratė ir Renaldas Židžiūnai su dukromis Greta (nuotraukoje - kairėje) ir Agne

Išbandė šeima kiaulininkystę, tačiau sako, kad nepasiteisino jiems. „Įregistravęs ūkį keturiolika melžiamų karvių turėjau. Vis didinom bandą, pirkdami produktyvias telyčaites, žemės daugiau įsigijome. Jau ir pieno aušintuvą tėvukas buvo pagal europinę paramą gavęs. Aš, kaip jaunas ūkininkas, gavęs paramą įsikurti, traktorių „Belarus" pirkau. Dar iki šiol jis gana pajėgus", - pasakoja R. Židžiūnas.

Kuo toliau, tuo labiau su pienininkyste ateitį susieję žmonės apie ūkio modernizaciją galvojo. Porai metų praėjus dalyvavo programoje, susijusioje su žemės ūkio valdų modernizavimu, ir įsigijo melžimo aikštelę, mėšlo šalinimo įrangą. Puolė ir naują karvidę statyti, kurioje buvo numatyta 70 vietų melžiamoms karvėms ir 30 vietų prieaugliui. Dar nė gyvulių tiek neturėjo, tačiau buvo rimtai nusiteikę pienininkystės sektoriuje dirbti ir plėstis.  

Darbuose talkina ir robotai

Ir toliau sekė modernizavimas po modernizavimo - pašarų gamybos įrengimai, srutų rezervuarų statybos. Banda plėtėsi, fermoje vietos gyvuliams nebepakako. Taigi 2014 metais parengė projektą naujai robotizuotai karvidei statyti. O jau po metų 190 melžiamų vietų bei 45 vietas užtrukintiems gyvuliams turinčioje fermoje karves melžti patikėjo dviem robotams.

Šiuo metu ūkyje yra apie 300 gyvulių, iš kurių 155 -melžiamos karvės. Senosios fermos patalpose apgyvendino prieauglį.

Planuoja, kad šiemet vasarą jau ir trečiasis melžimo robotas bus paleistas į darbą. Dar ir naujos silosinės ūkyje turėtų atsirasti. Netolimoje ateityje ūkininkai galvoja ir šėrimo robotą įsigyti. Tuo labiau, kad ir fermos patalpos tam yra pritaikytos.

R. Židžiūnas sako, jog net patikėti buvo sunku kai „įdarbinus" robotus šeimynos rankos laisvos liko. Mat viskas sava eiga vyksta - karvytės melžiamos kas 6,5 valandos, rotacijos principu. Pasirodo, robotas ir griežtas sugeba būti - jei juodmargė ateina anksčiau melžtis nei jai priklauso, nustumiama į šalį ir nepriimama, kol jai laikas neprieina. Pasak ūkininko, karvei ir fioziologiniu požiūriu robotinis melžimas naudingas. Mat produktyvios karvytės, pieno daug duoda. Tad nereikia joms tos naštos tešmenyse nuo ryto iki vakaro tampyti.

„Karvė išmelžta toliau pašarą rupšnoja, miega arba po šepečiais nuėjusi gali pasilepinti, pasišukuoti. Žodžiu, veikia, ką nori. Aišku, dabar daug lengviau ir mums. Kai robotai melžia, tai tik juos tereikia prižiūrėt. Bet užtat po tris valandas ryte ir tris vakare prie melžimo įrangos stovėti nebetenka. Dabar su žmona ir pailsėti ar į pažintines keliones galime išvažiuoti. Vaikai pavaduoja - nueina, pažiūri, ar tvarkingai robotas dirba", - džiaugiasi vyriškis.

Krizės nelinkėtų niekam

Dukros Greta ir Agnė - dar moksleivės, tačiau su joms patikėtomis pareigomis susidoroja puikiai. Penkiametis Gustas nesudėtingus darbelius noriai dirba. Kad ir pašarus gyvuliukams pristumti jam nieko nereiškia. Tačiau R. Židžiūnas tvirtina vaikų nebandąs kaip nors į žemės ūkio pusę orientuoti.

„Mokosi dukros puikiai, tegu renkasi pagal savo norus. O dėl žemės ūkio, tai tikrai neįkalbinėjam, greičiau atvirkščiai. Niekam nelinkėčiau to, ką per pieno krizes tenka išgyventi", - atvirauja pašnekovas.  

R. Židžiūnas sako, kad net krizės metu apie specializacijos keitimą jokios mintys nė suktis negali, kuomet ūkį esi modernizavęs, viską būtent tai ūkio šakai pritaikęs ir dar europinėmis paramomis naudojiesi.

„Juk ūkininkas neturi teisės bankrutuoti. Niekas skolų nenurašys dėl to, kad pieno kaina kritusi. Privalai vykdyti tą veiklą, kurią pasirinkai", - pripažįsta, kad galvas gerokai pasukti teko, kad išsilaikytų sunkiuoju periodu. Tuo labiau, kad ką tik investicijos į ūkį už milijoną eurų padarytos buvo...

Anot jo, tikrai liūdna buvo, kuomet pieno kaina iki 16 centų nukrito. Nuolat skaičiuodavę, ką gali įpirkti, ką ne.Veržėsi diržus ne tik sau. Karėms irgi teko susispausti. Ūkininkas aiškina, jog teko net karvių pašaro racioną šiek tiek pakeisti. Tačiau čia uždaras ratas ir išaiškėja. Juk gyvulį labiau nuskriausi - jis tau pieno mažiau duos. 

Tačiau R. Židžiūnas įsitikinęs, jog ir dabar, už kilogramą pieno gaudamas po 25 centus, ūkininkas yra skriaudžiamas. Anot jo, jei pieno kaina būtų bent 30 centų už kilogramą, tuomet jau šviesesnė ateitis atrodytų. Per dieną ūkyje primelžiama apie 3,5 tonos pieno.

Supirkėjai kuria savas tvarkas

„Kas iš to, kad Vyriausybė dėstė, skaičiavo, lenteles įvairias sudarinėjo. Nieko jos nereiškia - viskas nuo supirkėjų priklauso. Niekas jų nesukontroliuoja. O jie pieną perka pagal savo skaičiavimus - jei toliau pavažiuoti tenka, tai ir mažiau ūkininkui moka. Kaip nori taip ir „sužulikavoja" - kainą nustato vieną, o paskui tiems pienininkams, iš kurių arčiau pasiimti, visokius priedus dalija", - apmaudo neslepia ūkininkas.

Taip pat R. Židžiūnas sako, kad su dar viena iškilusia problema susiduria lietuviškų juodmargių karvių bandų savininkai. Jis ir pats tiesiogiai su ja susidūrė. Mat išleidus potvarkį, kuriuo nustatoma veislė, kergiant su holšteinų veislės galvijais, paaiškėjo, kad jis labai nepalankus juodmargių augintojams. Tikriausiai ir ne tik jiems. Juk neturėtų džiuginti ta perspektyva, kad lietuviškos juodmargių veislės gali ir nelikti...

„Bus kaip ir su šėmosiomis bei baltnugarėmis. Nebėra su kuo jų sukergti, nes galvijai tos pačios veislės jau giminingi. Išnyks dar ir juodmargės, neturėsime lietuviškų gyvulių", - perspėja pašnekovas. 

MŪ inf.