Biržai. Nepaisant pienininkystės ūkius slėgusių sunkumų, Mockūnuose ūkininkaujantys Kęstutis ir Renata Valentinavičiai į ateitį žvelgia optimistiškai, žada nepasiduoti ir toliau puoselėti jau daugiau kaip du dešimtmečius kuriamą mišrų ūkį Biržų rajone.

Ūkininkai neslepia, kad pieno kainų krizė ūkiui buvo labai skausminga, teko stipriau diržus susiveržti ir pataupyti ten, kur taupyti nelabai galima. „Ir mes jau buvome pradėję burnoti, geresnių pašarų bei papildų karvėms nebepirkome, nes, tiesą sakant, perspektyvų nematėme. O rudenį teko karvių atsiprašyti", - sunkų pienininkams laikotarpį prisimena Kęstutis. Renata priduria, kad nuo karvių pardavimo ir pieno ūkio panaikinimo sustabdė tik įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Moters nuomone, išliko tik tie pieno ūkiai, kurie buvo pasinaudoję ES parama ir turėjo įsipareigojimų - visi kiti, kad ir skaudančia širdimi, bet atsisakė pienininkystės, kaip nuostolingos veiklos.

Valentinavičiai karves laiko šaltojo tipo tvarte, su prieaugliu čia iš viso gyvena apie 60 gyvulių, tarp kurių - 38 melžiamos holšteinų veislės karvės. Atvestus buliukus ūkininkai parduoda, telyčaites pasilieka bandai atnaujinti. Ganykliniu laikotarpiu melžiamos karvės ganosi netoliese tvarto ir namų plytinčiose ganyklose, nakčiai yra sugenamos į tvartą. Karvės du kartus per dieną melžiamos eglutės tipo melžimo aikštelėje. K. Valentinavičiaus skaičiavimu, vidutiniškai karvė duoda apie 22 l/d. arba 7,5 t pieno per laktaciją. „Maksimalaus primilžio nesiekiame, nes paskui įvairūs sutrikimai ir bėdos prasideda. Gal todėl ir didelės bandos kaitos nėra", - pastebi pieno ūkio savininkas.

Pašarus gyvuliams šerti ūkininkai gaminasi patys, anot Kęstučio, būtent tai padeda užtikrinti jų kokybę, o juk kokybiški pašarai - vienas svarbiausių veiksnių gyvulininkystėje. Šeria karves žolės šienainiu ir tranšėjoje silosuojamu kukurūzų silosu, perka tik mineralinius priedus, laižalus, druską ir rapsų išspaudas. „Viską darome taip, kaip šviesios atminties gyvulininkystės specialistas Virmantas Minkevičius patarė ir išmokė. Naujos žinios ir technologijos leido ūkiui iš tam tikro akmens amžiaus į naują pasaulį pakilti", - sako Kęstutis, prisimindamas pirmuosius ūkininkavimo metus, kai karvės buvo laikomos moliniame paties rankomis drėbtame tvartelyje, o jas (vienu metu net 7) kantriai rankomis melžė žmona Renata.

Pieną ūkininkai parduoda Medeikių pieno perdirbimo įmonei, yra kooperatyvo „Lietuviškas pienas" nariai. „Kol nepriklausėme kooperatyvui, išvis juokingą kainą už pieną gaudavome", - kooperacijos nauda tiki ūkininkas ir pripažįsta, kad lietuvius suburti į kooperatyvus sunkoka.

Dirvas tausoja, bet siekia maksimalaus derlingumo

Valentinavičiai dirba 140 ha, iš jų 90 ha sudaro nuosava žemė. Beveik pusę žemių skiria ganykloms ir pievoms, kurios naudojamos gana intensyviai ir atnaujinamos maždaug kas trejus metus. 5,5 ha augina kukurūzus, o likusioje dalyje sėja žieminius rapsus, žirnius, vasarinius ir žieminius kviečius, miežius ir kvietrugius. Agronomo išsilavinimą turintis Kęstutis pabrėžia, kad didelį dėmesį skiria augalų derlingumui, tačiau kartu stengiasi ir tausoti žemę: laukus prieš arimą ir pievas laisto skystomis „Kurana" trąšomis ir karvių mėšlu, įterpia susmulkintus šiaudus. Ypač įtikėję ūkininkai „Kuranos" biomasės koncentrato nauda. Pasak Renatos, jų ūkyje atlikti tyrimai patvirtino, kad šios skystos trąšos daro įtaką derlingumui - jomis patręštoje pievoje užaugo dvigubai aukštesnė žolė nei netręštoje.

„Augindami javus stengiamės gauti kuo didesnį derlingumą, tačiau kartu nuolat ieškome būdų, kaip atpiginti produkciją, sumažinti savikainą, juk nei brangaus pieno, nei grūdų niekam nereikia. Kažkada atvažiavę užsieniečiai pripažino, kad mūsų pienas yra itin kokybiškas, nes karvės ilgą laiką ganosi pievose, tačiau mokėti už tai daugiau niekas nenori", - sako Biržų r. ūkininkas.

Tinkamai pagal rekomendacijas prižiūrėdami dirvas ir augalus, derliais Valentinavičiai nesiskundžia: nors užpernai javai geriau byrėjo, tačiau ir pernai žieminių kviečių prikūlė 7,5 t/ha, rapsų derlingumas svyravo nuo 4 iki 2,5 t/ha. „Tikėjausi, kad žirnių bus daugiau, bet prikūliau 3,5 t/ha. Žirnių kaina gera, o baltymų tiek neturi, kiek rapsų išspaudos, tad juos parduodame ir perkame išspaudas karvėms šerti", - aiškina Kęstutis.

Ganykliniu laikotarpiu melžiamos karvės ganosi netoliese esančiose ganyklose, o telyčios laikomos šaltojo tipo tvarte

Jis neslepia, kad gerų rezultatų pasiekti padeda ir tai, kad turi su kuo pasikonsultuoti: jei gyvulininkystės klausimais gelbėdavo V. Minkevičius (jo mirtis - skaudi netektis), tai augalininkystės problemas ir neaiškumus padeda išspręsti Kęstučio sesuo - mokslininkė Roma Semaškienė. „Nors pats esu agronomas, bet, atėjus į lauką, dažnai klausimų kyla. Paprastai per žiemą daug kas užsimiršta, be to, vis naujų augalų apsaugos priemonių atsiranda. Kartais pasiginčijame su sese, bet dažniausiai man nusileisti tenka", - šypsosi Kęstutis. Naujoms žinioms imlus ūkininkai noriai įsileidžia į savo ūkį ne tik mokslininkus, konsultantus (LŽŪKT 1999 m. surengė vieną pirmųjų lauko dienų), bet ir įmones: sėklomis prekiaujančios įmonės Valentinavičių ūkyje atlieka javų veislių tyrimus, bando naujas veisles.

Parama suteikė galimybes plėstis ir modernėti

Kęstučio tėviškėje pradėję ūkininkauti nuo karvės ir dviejų veršiukų (tokia buvusi vestuvinė dovana) ir kelių hektarų žemės, pamažu Valentinavičiai ūkį išplėtė ir modernizavo. Jie pripažįsta, kad didžiausią postūmį plėstis suteikė Europos Sąjungos parama. „Phare " programa, o vėliau parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti paskatino investuoti į pieno ūkį - pastatytas naujas tvartas, srutų rezervuaras, įsigyta melžimo įranga, šaldytuvai. „Jei ne Europos Sąjungos parama, neturėtume tokio ūkio, kokį dabar turime. Ir rezultatai gerokai prastesni būtų", - sako mišraus ūkio šeimininkas.

Renata ir Kęstutis Valentinavičiai neabejoja, kad mišraus ūkio modelis pasiteisina ir leidžia jaustis stabiliau, nors investicijų jam reikia kur kas daugiau nei vienos krypties ūkiui

Galimybių investuoti į augalininkystę ir įsigyti reikiamos technikos suteikė supaprastinta parama. Anot Kęstučio, būtent ši paramos forma tokiems ūkiams, kaip jų, ypač pasiteisino. „Mūsų ūkiui didelių mandrysčių nereikia, nes galingos ir brangios technikos ne tik įsigyti neišgalėtume, bet ir visų jos galimybių neišnaudotume, be to, ji mums niekada ir neatsipirktų. Tačiau tenka pripažinti, kad pagal ūkio poreikius įsigyta nauja technika gerokai pranašesnė už naudotą", - sako ūkininkas.

Pernai vasarą, pasinaudodami gyvulininkystės plėtrai skirta parama, Valentinavičiai pasistatė grūdų saugojimo angarą ir džiovyklą. Kęstutis sako, kad labiausiai nusivilti teko lietuvių elektros tiekėjais - nors prašymą atvesti elektrą pateikę kovo mėnesį, per javapjūtę dar negalėjo džiovykla naudotis, tad teko drėgnus grūdus į angarą pilti. Didelę dalį grūdų pardavė tiesiai nuo kombaino - jų kokybė buvo gera, tik dėl per didelės drėgmės saiko trūko. Kadangi buvo sudarę išankstines sutartis už gana gerą kainą, pasiliko tik tiek grūdų, kiek reikia gyvuliams šerti.

Artimiausiu metu melžiamų karvių bandos ūkininkai didinti neketina, bet apie modernesnę ir šiuolaikiškesnę techniką mintys sukasi. K. Valentinavičius prasitaria, kad labai reikėtų ūkiui naujo pašarų maišytuvo-dalytuvo, taip pat norėtųsi ir senąjį 1973 m. gamybos Claas kombainą nauju pakeisti, tik kol kas ūkis tam lėšų neturi.

„Nepaisant visų iššūkių, mišraus ūkio modelis labiau pasiteisina, nes leidžia jaustis stabiliau ir užtikrina ūkio pusiausvyrą. Jei vienais metais gyvulininkystėje sunkiau, gelbsti augalininkystė, ir atvirkščiai. Žinoma, mišrus ūkis imlesnis investicijoms, nes technikos reikia abiem sritims, bet jos galimybės išnaudojamos geriau. Be to, gyvuliai - puikus spyris nuolat judėti", - šypsosi geros nuotaikos nestokojantis Mockūnų ūkininkas Kęstutis Valentinavičius.

MŪ inf.

PLAČIAU SKAITYKITE GRUODŽIO MĖN. ŽURNALE „MANO ŪKIS“