Kaunas, vasario 2 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), šalyje įsigaliojo ir ES direktyvos, reglamentuojančios ūkinę veiklą. Bene brangiausiai šalies ūkininkams kainavo įgyvendinti Nitratų direktyvos ir kitus aplinkosaugos reikalavimus. Pastarieji kasmet griežtinami. Aplinkos ministerija sprendimų ir toliau nederina su žemdirbiais. Naują ūkininkijos nepasitenkinimo bangą sukėlė ketinimas apriboti fosforo įterpimo į dirvožemį kiekį iki 25 kg/ha.

Kritikos strėlės į aplinkosaugininkus tebeskrieja

Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinio direktoriaus Jono Sviderskio, taikydama kai kuriuos aplinkosaugos reikalavimus, Lietuva perlenkia lazdą, užkraudama ant žemdirbių pečių nepakeliamą naštą. Be to, į susitikimus kviečiami atvykti aplinkosaugininkai ignoruoja ūkininkus ir nieko nepranešdami siekia patvirtinti teisės aktus, turinčius tiesioginės įtakos žemės ūkio veiklai.

„Visiškai atsitiktinai sužinojome apie Seimui ratifikuoti pateiktą Helsinkio konvencijos dokumentą, kuriuo būtų apribotas fosforo įterpimo į dirvožemį normos", - piktinosi J. Sviderskis LŽŪBA iniciatyva surengtoje diskusijoje apie tręšimo mėšlu įtaką dirvožemiui ir gamtai. Beje, į ją neatvyko nė vienas kviestas Aplinkos ministerijos atstovas.

Į LŽŪU surengtą diskusiją neatvyko nė vienas kviestas Aplinkos apsaugos ministerijos atstovas

Pastaruoju metu Lietuvos žemdirbiai piešiami juodžiausiomis spalvomis ir bandoma pavaizduoti juos kaip tautos priešus, kurie siekia užnuodyti šalies gamtos turtus. Nesigilinama į žemės ūkio veiklos esmę ir net nebandoma pasverti visus „už" ir „prieš". „Dėl aplinkosaugininkų užmauto apynasrio negaminame tiek, kiek galėtume, todėl lietuviai priversti pirkti užsieninę produkciją. Jei ir toliau taip, ūkininkus teks įrašyti į Raudonąją knygą", - tendencingo žemdirbių juodinimo pasekmes įžvelgė LŽŪBA vadovas.

Jo teigimu, nebūtų taip pikta, jei aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti išleisti pinigai atitektų aplinkosaugai. „Visos mūsų lėšos nukeliauja į įvairių firmų ir firmelių, kurios aplipusios Aplinkos ministeriją ir jai priklausančią agentūrą, kišenę", - kritikavo J. Sviderskis, pridurdamas kad ne be aplinkosaugininkų įsikišimo šalyje auginamų gyvulių skaičius sumažėjo dvigubai.

Kad teisiniai aplinkosaugos dokumentai nebūtų tvirtinami neapgalvotai ir neargumentuotai, žemdirbiai vienija jėgas su mokslu. Remdamiesi mokslininkų išvadomis, jie bandys įrodyti ir Seimui, kad ne visi Briuselio reikalavimai gali būti besąlygiškai vykdomi ir taikomi vienodai kiekvienai šaliai.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) direktorius Edvardas Makelis pasiūlė pirmiausia išsiaiškinti, kas teikia dirvožemio, vandens užterštumo ir kitus duomenis. Jis suabejojo, kad skaičiai yra tikslūs, nes beveik prilygsta Danijos, kurioje auginama gerokai daugiau kiaulių ir galvijų, statistikai. „Danijoje auginama 22 mln. kiaulių, 700 tūkst. galvijų. Aritmetika turėtų būti paprasta. Kas tuos duomenis teikia?", - į E. Makelio klausimas niekas neatsakė.

Jonas Sviderskis piktinosi Aplinkos ministerijos veiksmais, kurie nederinami su žemdirbių atstovais

Nuostatos - prieštaringos

LŽŪU Agronomijos fakulteto dirvotyros ir agrochemijos katedros vedėja Irena Pranckietienė, apžvelgdama tręšimo organinėmis trąšomis svarbą, pabrėžė, kad mėšlas vertinga, dirvožemį gerinanti trąša, ir pateikė kelis Helsinkio konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos nuostatų netikslumus ir prieštaravimus.

„Helsinkio konvencija siekiama reguliuoti ne tik azoto, bet ir fosforo kiekį, bet nėra aišku, koks fosforas turimas omenyje: grynas elementas, oksidas, bendras ar mineralinės formos. Kalbėdami apie mėšlą, paprastai skaičiuojame fosforo oksidą. Šio junginio į 1 ha norma būtų 58 kg/ha. Nuostatose nėra aiškus ir įterpimo laikotarpis, kuris taip pat turi įtakos įterpiamo kiekio skaičiavimams", - dėstė I. Pranckietienė.

Irena Pranckietienė Helsinkio konvencijoje pasigedo tikslumo ir pateikė viena kitai prieštaraujančias šio dokumento nuostatas

Be to, nėra paaiškinta, kokiu tikslu yra reglamentuojamas fosforo ir azoto kiekis ir kuriuo iš šių normatyvų vadovautis. Jei mėšlas įterpiamas pagal fosforo normas, reglamentavimas pagal azotą yra niekinis. Mokslininkės skaičiavimu, perskaičiuota azoto (170 kg/ha) ir fosforo (25 kg/ha) leistina norma į natūralų kraikinį galvijų mėšlą sudaro 34 t/ha (pagal azotą) ir 10 t/ha (pagal fosforą). „Skaičiai skiriasi. Tad neaišku, kuria norma reikia vadovautis", - reikalavimų prieštaravimus įžvelgė I. Pranckietienė

Jos teigimu, Helsinkio konvencijos formuluotė nėra priimtina ne vien Lietuvai, pavyzdžiui, Danijoje kai kuriems dirvožemiams reikia 4, kitiems - gerokai daugiau (50 kg/ha) fosforo. „Danų nuomone, toks ribojimas neteisingas, nes nėra atsižvelgiama į dirvožemio tyrimus ir jame esantį fosforo kiekį", - skirtingas nuomones išsakė mokslininkė.

I. Pranckietienės nuomone, Helsinkio konvencijos nuostatos prieštarauja ir viena kitai: kaip įgyvendinant taršos iš žemės ūkio šaltinių prevencijos reikalavimus, laikytis techninės dirvožemio apsaugos strategijos nuostatų. „Jose skelbiama, kad dirvožemis nuolat yra eroduojamas, degraduoja, jame mažėja organinės anglies kiekis. Mėšlą sunku pakeisti kitomis organinėmis medžiagos. Žinoma, prie organinių medžiagų priskiriami ir tarpiniai augalai, šiaudai. Tačiau organinės anglies kiekis nepasiekia tokio lygio, kurį dirvožemis gauna su mėšlu", - tikino specialistė.

Europos Komisijos 2007 m. paskelbtais duomenimis, maždaug 13 proc. ES žemės paviršiaus yra veikiama erozijos, Lietuvoje ji dar didesnė (14 proc.). Skaičiuojama, kad Lietuvoje iš 1 ha kasmet netenkama 100-150 t organinės anglies.

Vertinant organinės anglies išteklius, mūsų šalis atsilieka nuo kitų ES valstybių: Lietuvos dirvožemiuose sukaupta 1,1 Gt, Estijoje - 1,5, Lenkijoje - 5,6, Vokietijoje - 5,8 Gt organinės anglies.

Mėšlas dirvožemiui reikalingas kaip oras

Prastokas ir Lietuvos dirvožemių humusingumas. Šalyje yra tik 10 proc. humusingų dirvožemių, o humusingumas tiesiogiai susijęs su organinėmis medžiagomis. „Mažo humusingumo dirvožemiams kaip oro reikia organinių medžiagų", - tvirtino I. Pranckietienė.

Dirvožemio apsaugos strategijos nuostatos taip pat skelbia, kad reikia atkurti degradavusius žemės plotus, o dirvožemio degradacija taip pat tiesiogiai susijusi su organinės medžiagos mažėjimu. Beje, viena iš versijų, kodėl išnyko kadaise klestėjusi majų civilizacija, - nualinti dirvožemiai.

„Dirvožemyje mažėjant organinės medžiagos kiekiui, skatinami įvairūs nepageidaujami procesai. Taigi visiškai atsisakyti organinių trąšų ar naudoti mažus jų kiekius mes negalime, jei norime sumažinti dirvožemio degradaciją, nenualinti jo ir išsaugoti ateities kartoms", - motyvavo mokslininkė.

Pasak jos, vargu, ar nurodyta fosforo norma (25 kg/ha) atitinka šių dienų aktualijas ir yra visapusiškai pagrįsta. Mažinti įterpiamų organinių medžiagų kiekį yra negerai ir dėl to, kad tokiu atveju mažėja ir dirvožemio drėgmės imlumas, todėl užsitęsusi sausra tokioms dirvoms labiau pavojinga. „Dėl organinių medžiagų trūkumo suprastėja ir fizinės, ir agrocheminės dirvožemio savybės. Tai lemia mažesnį augalų derlingumas. Dėl to nukenčia ir dirvožemio biologinė įvairovė", - aiškino I. Pranckietienė.

Ji neneigė, kad Baltijos jūros eutrofikacija kelia vis didesnį susirūpinimą, tačiau šią problemą reikia spręsti kitokiais būdais (technologinėmis priemonėmis) ir vertinti ne tik žemės ūkio, bet ir buitinių atliekų daromą žalą, mat beveik visose valymo, plovimo priemonėse yra net 50 proc. fosforo.

Fosforo turtingų dirvožemių Lietuvoje yra 15 proc., labai mažo, mažo ir mažo fosforingumo - 70-80 proc. Tyrimų duomenimis, fosforas išsiplauna tik tuomet, jei tręšimo normos gerokai viršijamos.

I. Pranckietienės pateiktiems argumentams pritarė ir daug metų tręšimo mėšlu įtaką dirvožemiui tyrinėjanti Liudmila Tripolskaja, LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialo Dirvožemio chemijos skyriaus vedėja. Jos vertinimu, šalyje gaunamo mėšlo kiekis 1 ha sumažėjo nuo 10 iki 6 t/ha. „Tai labai mažas kiekis, - pažymėjo mokslininkė. - Problemų kyla dideliems kompleksams, kuriuose sukaupiama daug mėšlo ir nepakanka ploto racionaliai jį panaudoti".

Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dirvožemio tyrimų rezultatams turi įtakos daug veiksnių, todėl ir duomenys turi paklaidą. Svarbiausia, kad tręšimas būtų subalansuotas, tuomet taršos problemų nekiltų. Beje, LŽŪU Vandens tyrimų instituto specialisto Valerijaus Gasiūno duomenimis, šalyje vandens užterštumas fosforo junginiais neviršija normų, taigi ir riboti įterpimo normų nėra reikalo. Jis pastebėjo, kad Lietuvos teisinė bazė, reglamentuojanti normatyvus, labai chaotiška, leidžiami vis nauji dokumentai ar keičiami esantys. „Susigaudyti vis sunkiau", - akcentavo mokslininkas.

Valerijaus Gasiūno nuomone, Lietuvoje fosforo įterpimo kiekiai ir dabar neviršija numatyto apriboti lygio

Nauda - neginčijama

LŽŪU Bandymų stoties direktorius Rimantas Velička reziumuodamas akcentavo, kad pavojus dėl mažėjančio šalies dirvožemių derlingumo didelis. „Humusingumas mažėja, rūgštingumas didėja. Dažnai žemdirbiai stebisi, kodėl išbėrus visas reikalingas trąšas, derlius mažas. Tik ištyrus dirvožemį, paaiškėja tikrosios priežastys - mažas humusingumas. Organika užtikrina sąlygas, kad augalai galėtų įsisavinti būtinas medžiagas", - organinių trąšų svarbą pabrėžė R. Velička.

Jis apgailestavo, kad Lietuvos ūkininkai per mažai dėmesio skiria dirvožemio tyrimams. Kai tuo tarpu kai kuriuose šalyse tiesioginė parama nemokama arba ribojama, jei neatlikti deklaruotų plotų dirvožemio tyrimai.

Mokslininkai vieningai sutarė, kad norint normuoti fosforo įterpimą, pirmiausia reikia nustatyti normavimo kriterijus, t. y. atsižvelgti į gyvulių tankį, auginamų augalų rūšį, šio elemento kiekį dirvožemyje ir kitas jo savybes. Mokslininkų išvadomis, fosforo kiekis skirtingų tipų (skystajame, kraikiniame, paukščių, arklių) skiriasi. Skirtingose dirvose skiriasi ir fosforo poreikis.

Iš mokslininkų, konsultantų ir žemdirbių sudaryta darbo grupė parengs argumentuotą rezoliuciją dėl tręšimo mėšlu ribojimų. Diskusiją šia tema ketinama surengti ir Seime.

MŪ inf.