Kauno r. Per keliolika metų Leonas ir jo sūnus Andrius Rudinskai savo jėgomis sutvarkė beveik visus ūkio laukų melioracijos sistemų gedimus ir dabar gali pasidžiaugti rezultatais. 

Iš visų laukuose esančių melioracijos įrenginių ūkininkų žinioje yra tik drenažas, o grioviai, pylimai, kiti hidrotechniniai statiniai priklauso valstybei. Tačiau tiek lėšų, kiek reikėtų visiems šiems melioracijos įrenginiams rekonstruoti, remontuoti, valstybė neskiria. Todėl ūkininkai, tiesiogiai patirdami neveikiančių melioracijos sistemų žalą savo laukams, darbų imasi patys.

„Būdavo laukuose didelių balų. Tuomet turėjome seną vikšrinį buldozerį, tai su juo tėvas stumdydavo žemę, kad padarytų vagas vandeniui nuleisti. Bet buvo tokių vietų, iš kurių vanduo neturėjo kur išbėgti, ten reikėjo atkasti drenažą ir žiūrėti, kas vyksta“, – prisimena Andrius. Prieš 16 metų ūkis įsigijo ratinį ekskavatorių ir melioracijos sistemų gedimus ėmėsi tvarkyti reguliariai.

„Darbų ėmėmės savo jėgomis, iš pradžių dar konsultavomės su melioracijos specialistu, o po to jau įgijome patirties“, – sako A. Rudinskas. Jis pastebi, kad drenažo sausintuvai vietomis buvo iki trečdalio užkimšti priaugusių asiūklių šaknų. Kitur buvo ir sulūžusių vamzdelių.

Atsiradus laukuose didelių balų ar užmirkusių vietų, vyrai atkasinėjo žemę ir žiūrėjo, kas neveikia, statė šulinėlius, kad paviršinis vanduo nutekėtų į drenažą. Dabar daug jų laukuose pristatyta. Be to, atkasę žemę iki rinktuvų, juos remontavo, keitė neveikiančius ruožus. Drenažo vamzdžius, jungtis, alkūnes, tekstilę ir kitą reikalingą remontui įrangą bei medžiagas ūkininkai perka iš įvairių tiekėjų.
Ilgainiui melioracijos sistemoms tvarkyti Rudinskai įsigijo mašiną, kurią naudoja užakusiems rinktuvams plauti. 

Pasak ūkininko, laukų vietos, kuriose neveikia drenažas, labai gerai išryškėja apžiūrint dronu anksti pavasarį, kai pradeda džiūti dirvos. Mat pirmiausia džiūsta žemė prie drenažo sausintuvų.

Andrius pamena, kad seniau, norint išsiaiškinti, kur laukuose nutiestas drenažas, tekdavo važiuoti į Kauno rajono savivaldybę ir ten prašyti žemėlapių kopijų. Dabar viskas paprasčiau – galima tiesiog laukuose mobiliajame telefone atsidaryti geoportal.lt arba specialias programėles. 

„Tiesa, teko patirti ir tokių situacijų, kai žemėlapyje drenažą rodo, o atsikasus paaiškėja, kad jis nebaigtas kloti. Turbūt buvo penktadienis, pritrūko vamzdelių, tai darbininkai griovį atkasė, o po to vėl užkasė ir tiek“, – juokauja ūkininkas.

Rudinskai melioracijos sistemas remontuoja kasmet ir tai daro ne tik nuosavoje, bet ir ūkio nuomojamoje žemėje. Pasak Andriaus, per daugelį darbo metų didelių gedimų jau neliko. Dabar tenka nebent kažką smulkesnio patvarkyti. Šiems darbams dažniausiai būna laiko vėlyvą rudenį arba po derliaus nuėmimo. Per pasėlius stengiasi nevažiuoti.

Per daugelį metų Rudinskai savo jėgomis sutvarkė ne vieną hektarą melioracijos sistemų. Kiek tam išleista lėšų, ūkininkai nėra įvertinę. Šias investicijas jie laiko būtinomis, kad palaikytų bendrą ūkio žemdirbystės lygį. „Žinoma, kad šie darbai atsiperka. Juk užmirkusiuose dirvožemiuose derlius bus menkas, vadinasi, ir pajamų negausime“, – sako jaunesnysis Rudinskas.

Rudinskų ūkyje taikomos intensyvios augalų auginimo technologijos. Nemenkos investicijos į pasėlių priežiūrą netektų prasmės, jei būtų nesutvarkyti laukai, užmirkusios dirvos. Per ilgą ūkininkavimo laiką, ištobulinus auginimo technologijas, dabar pavyksta gauti aukštus pasėlių derlingumo vidurkius. Pavyzdžiui, žieminių rapsų – 3,5–4 t/ha, žieminių kviečių – 8,7 t/ha.