Kaunas. Lietuvos žemės ūkyje tradiciškai vyrauja kelios pagrindinės kultūros, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama mažiau auginamiems augalams.

Jie iš tiesų gali ne tik papildyti produkciją, bet ir tapti svarbia tvarumo ir sėjomainų įvairinimo dalimi. Kol kas dar ne viskas sklandu.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Žydrė Kadžiulienė sako, kad galima priskaičiuoti nemenkai augalų, patenkančių į ūkininkų ir mokslininkų akiratį, tačiau kiek sunkiau numatyti tų augalų perspektyvas, nes tai dažniausiai priklauso nuo augintojų siekių.

„Tarp vienmečių augalų tai galėtų būti žieminiai vikiai, žieminiai žirniai ir pupos, sėjamosios seradelės ir judros, saulėgrąžos, sojos, avinžirniai, lęšiai, soros ir sorgai, facelijos, egiptiniai ir persiniai dobilai ir daugelis kitų.

Iš daugiamečių augalų – rausvieji dobilai, paprastieji garždeniai, baltažiedžiai ir geltonžiedžiai barkūnai ir kt. Net ir apie mums labai įprastus grūdinius javus, vasarinius žirnius, pupas, vikius galime sakyti, jog vis dar skinasi kelią, nes ariamojoje žemėje (sėjomainose) jie sudaro tik per 7 proc. visų auginamų plotų. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje plačiau bus auginamos sojos, soros, saulėgrąžos ar žieminiai pupiniai javai“, – situaciją vertina mokslininkė.

Aptardama realiausius pastaraisiais metais mažiau auginamus žemės ūkio augalus mokslininkė pamini ir daugiarūšius žolynus, jų teikiamas ekosistemines paslaugas. Jos nuomone, svarbu, kad kartu su miglinėmis žolėmis augtų ir baltieji dobilai, esparcetai, barkūnai, rausvieji dobilai.

Daugiarūšių pasėlių auginimas ir daugiakomponenčių sėjomainų taikymas yra vienas iš būdų mažinti klimato kaitos padarinius, nors praktiškai su jais gerokai sunkiau tvarkytis nei su vienarūšiais pasėliais.

„Kad galėtume auginti įvairiausius augalus, reikia, kad juos galėtume panaudoti, kad jie teiktų naudą ūkininkams ir kitiems vartotojams, – prieina prie išvados specialistė. – Kad ir kaip norėtume, jog augalai būtų be trūkumų, realybėje taip nevyksta. Įvairesnius ir rečiau auginamus, žinoma, mažiau apninka kenkėjai, tačiau, plintant arealui, atsiranda ir daugiau kenkėjų bei ligų, su kuriomis sunku susitvarkyti.“

Ž. Kadžiulienė taip pat supranta, kad agroekosistemose biologinę įvairovę nėra paprasta palaikyti ar juo labiau turtinti, tačiau ragina intensyvios augalininkystės ūkius bent laukų pakraščiuose įrengti žydinčių augalų juostas, kuriose augtų medingų daugiamečių arba vienmečių augalų mišiniai, tai priviliotų laukines bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus, o tai turėtų įtakos vabzdžių išlikimui.

„Mūsų tyrimo duomenys rodo, kad tokios juostos ne tik yra tinkamos vabzdžių buveinės, bet ir daro teigiamą įtaką šalia augantiems augalams – didina jų derlingumą. Įvairesnių augalų rūšių auginimas leistų užtikrinti tam tikrą agroekosistemų stabilumą, mažiau įprastų vėsaus klimato platumose augalų auginimas tiesiogiai ir netiesiogiai taip pat prisidėtų prie biologinės įvairovės saugojimo“, – teigia Ž. Kadžiulienė.

Apie tai, kaip lęšiai, sojos, soros ir kiti pupiniai augalai gali praturtinti sėjomainas, skaitykite čia.