Lietuvos žemės ūkyje tradiciškai vyrauja kelios pagrindinės kultūros, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama mažiau auginamiems augalams. Jie iš tiesų gali ne tik papildyti produkciją, bet ir tapti svarbia tvarumo ir sėjomainų įvairinimo dalimi. Kol kas dar ne viskas sklandu.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Žydrė Kadžiulienė sako, kad galima priskaičiuoti nemenkai augalų, patenkančių į ūkininkų ir mokslininkų akiratį, tačiau kiek sunkiau numatyti tų augalų perspektyvas, nes tai dažniausiai priklauso nuo augintojų siekių.

„Tarp vienmečių augalų tai galėtų būti žieminiai vikiai, žieminiai žirniai ir pupos, sėjamosios seradelės ir judros, saulėgrąžos, sojos, avinžirniai, lęšiai, soros ir sorgai, facelijos, egiptiniai ir persiniai dobilai ir daugelis kitų. Iš daugiamečių augalų – rausvieji dobilai, paprastieji garždeniai, baltažiedžiai ir geltonžiedžiai barkūnai ir kt. Net ir apie mums labai įprastus grūdinius javus, vasarinius žirnius, pupas, vikius galime sakyti, jog vis dar skinasi kelią, nes ariamojoje žemėje (sėjomainose) jie sudaro tik per 7 proc. visų auginamų plotų. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje plačiau bus auginamos sojos, soros, saulėgrąžos ar žieminiai pupiniai javai“, – situaciją vertina mokslininkė.

Lęšiai praturtina mitybą

ES ir Lietuvos finansinė parama daro pupinius augalus patrauklius ūkininkams. Nuo 2018 iki 2024 m. pupinių augalų plotas padidėjo 19 proc., o 2023– 2024 m. – net +31 proc. Daugiausia auginami žirniai (apie 60 proc.) ir pupos (apie 39 proc.), lubinai sudaro likusią dalį.

„Pupiniai augalai taip pat reikšmingi ir gyvūnų mityboje. Vienas tokių iš pripažintų vienmečių pupinių javų augalų – valgomieji lęšiai (Lens culinaris M.). Jie vertinami pasaulyje ir kaip maistas, ir kaip pašaras. Lęšiuose esantys baltymai turi pakankamai daug būtinų aminorūgščių, juose yra angliavandenių, skaidulų, fitoestrogenų, mineralų, vitaminų, mikroelementų, antioksidantų junginių ir kitų sveikatą stiprinančių savybių. Lęšiai – geras vasarinių ar žieminių javų priešsėlis“, – aptaria šiuos dar mažai auginamus augalus Ž. Kadžiulienė.

Sėjomainos tyrimai rodo, kad lęšių priešsėliai turi tokį patį teigiamą poveikį po jų auginamų javų derliui kaip ir žirniai. Mokslininkė pabrėžia, kad ne vienas tyrimas demonstruoja pupinių naudą, tačiau skirtingų rūšių ta nauda kitokia, tad tai svarbu žinoti prieš nusprendžiant juos įtraukti į pasėlių auginimo sistemas (sėjomainas).

„Lietuvos klimatas lęšiams auginti palankus. Lietuvos sąlygomis vegetacija trunka nuo 96 iki 119 dienų. Todėl daugumą veislių sėjant anksti, balandžio paskutinę dekadą, galima tikėtis vidutiniškai apie 1 578 kg ha^-1 ir daugiau derliaus (LAMMC tyrimų duomenimis). Tačiau lęšiai mažai konkurencingi piktžolių atžvilgiu, kaip ir daugelis kitų pupinių javų, todėl labai svarbu pasirinkti lauką, kuriame nėra gausu piktžolių, nes nėra lęšiams registruotų herbicidų, be to, jie jautrūs herbicidų sukeliamam stresui kaip ir daugelis pupinių augalų“, – pabrėžia pašnekovė.

Sojos turi daugiausia plėtros potencialo

LAMMC mokslininkė teigia, kad sojos yra vienas svarbiausių augalų pasaulyje tiek dėl baltymų, tiek dėl aliejaus. Nors jos geriausiai auga šiltesnio klimato šalyse, ir šiauresnės šalys turi galimybių užauginti šių augalų derlių, tačiau vertėtų skirti išteklių naujoms veislėms sukurti ir kitoms technologinėms inovacijoms.

„Dar reikia naujų sojų auginimo technologijų eksperimentų ir naujų žinių, tačiau tikėtina, kad jos turi didžiausią plėtros potencialą, – įsitikinusi Ž. Kadžiulienė. – LAMMC tęstiniai lauko tyrimai rodo, jog palankiais vegetacijos sezonais sojos gali užauginti ir daugiau nei 4 t ha^-1. Sojos, kaip ir kiti pupiniai augalai, naudingos dirvožemiui ir po jų vėliau auginamiems augalams, nes dirvožemyje su ražienų ir šaknų likučiais palieka daug iš atmosferos fiksuoto biologinio azoto.“

Įvairių rūšių pupinių augalų vertė yra nevienoda, tačiau visų rūšių pupiniai augalai gerina dirvožemį papildydami per simbiozę su gumbelinėmis bakterijomis iš atmosferos perimtu azotu.

Soros prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų

Dar vieni augalai, pažįstami Lietuvoje ir besiskinantys kelia į ūkininkų laukus, yra soros. Vis dėlto agronomijos specialistė nėra optimistiškai nusiteikusi šių kultūrų atžvilgiu ir mano, kad tai nišinis augalas ir didelių plotų tikėtis vargu ar galima.

Tai šilumamėgiai augalai, galintys augti ir kiek prastesnėmis (vėsesnėmis) sąlygomis. Soros patraukia dėmesį klimato kaitos kontekste ir dėl atsparumo aukštai temperatūrai, sausroms ir kitiems ekstremaliems reiškiniams. Gali augti skurdžiose dirvose, yra atsparios arba tolerantiškos daugeliui augalų ligų ir kenkėjų. Anksčiau Žemdirbystės institute sukurtos tikrųjų sorų veislės: Rudės, Gelsvės, Juosvės.

„Maistingumu soros prilygsta ir lenkia kitus pagrindinius javus, tokius kaip kviečiai, ryžiai ir kukurūzai. Nors baltymų kiekis panašus į kviečių (sudaro 10–12 proc.), tačiau soros neturi glitimo, todėl labai tinka žmonėms, kurie jo netoleruoja“, – aiškina Ž. Kadžiulienė.

Nėra paprasta išlaikyti biologinę įvairovę

Aptardama realiausius pastaraisiais metais mažiau auginamus žemės ūkio augalus mokslininkė pamini ir daugiarūšius žolynus, jų teikiamas ekosistemines paslaugas. Jos nuomone, svarbu, kad kartu su miglinėmis žolėmis augtų ir baltieji dobilai, esparcetai, barkūnai, rausvieji dobilai. Daugiarūšių pasėlių auginimas ir daugiakomponenčių sėjomainų taikymas yra vienas iš būdų mažinti klimato kaitos padarinius, nors praktiškai su jais gerokai sunkiau tvarkytis nei su vienarūšiais pasėliais.

„Kad galėtume auginti įvairiausius augalus, reikia, kad juos galėtume panaudoti, kad jie teiktų naudą ūkininkams ir kitiems vartotojams, – prieina prie išvados specialistė. – Kad ir kaip norėtume, jog augalai būtų be trūkumų, realybėje taip nevyksta. Įvairesnius ir rečiau auginamus, žinoma, mažiau apninka kenkėjai, tačiau, plintant arealui, atsiranda ir daugiau kenkėjų bei ligų, su kuriomis sunku susitvarkyti.“

Ž. Kadžiulienė taip pat supranta, kad agroekosistemose biologinę įvairovę nėra paprasta palaikyti ar juo labiau turtinti, tačiau ragina intensyvios augalininkystės ūkius bent laukų pakraščiuose įrengti žydinčių augalų juostas, kuriose augtų medingų daugiamečių arba vienmečių augalų mišiniai, tai priviliotų laukines bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus, o tai turėtų įtakos vabzdžių išlikimui.

„Mūsų tyrimo duomenys rodo, kad tokios juostos ne tik yra tinkamos vabzdžių buveinės, bet ir daro teigiamą įtaką šalia augantiems augalams – didina jų derlingumą. Įvairesnių augalų rūšių auginimas leistų užtikrinti tam tikrą agroekosistemų stabilumą, mažiau įprastų vėsaus klimato platumose augalų auginimas tiesiogiai ir netiesiogiai taip pat prisidėtų prie biologinės įvairovės saugojimo“, – teigia Ž. Kadžiulienė.

Pupiniai gali būti tvarios žemdirbystės pagrindas

Klimato kaitos bei ekstremalių reiškinių (karščio bangos, smarkūs krituliai ir sausros) intensyvėjimas ir toliau tikėtinas, o tai turi didelį poveikį augalų buveinėms ir rūšių elgsenai bei ūkininkavimo sistemų produktyvumui ir stabilumui.

„Noriu labiau pabrėžti pupinių augalų naudą aplinkai, vartotojams ir pirminiams jų augintojams. Pupinių augalų savybės leidžia gerinti agroekosistemų funkcijas, įvairinti pasėlių struktūrą, dirvožemį papildyti azotu, gerinti jo struktūrą, sumažinti ariamos žemės biologinės įvairovės nykimą. Pupinių augalų rūšių plėtra gali sumažinti pesticidų naudojimą ir mineralinių trąšų poreikį, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Dalis minėtų augalų taip pat priklauso pupinių šeimai. Pupinių indėlis švelninant klimato kaitą vertinamas nepakankamai, o juk biologinį azotą fiksuojantys augalai gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO₂ ir N₂O) išmetimą, nes juos auginant sumažinamas mineralinių azoto (N) trąšų poreikis. Dėl savo aplinkosauginės ir socialinės ekonominės naudos pupiniai augalai turėtų įgyti didesnį pasitikėjimą ir būti plačiau naudojami šiuolaikinėse pasėlių sistemose“, – apibendrina Ž. Kadžiulienė.

Dar svarbu suprasti, kad susipina daug komponentų: rinkos galimybės, vartotojų elgsena ir kiti sunkiai išvengiami ir nuo augintojų nepriklausomi veiksniai. Nepaisant daugybės privalumų, mažiau auginami augalai susiduria su keliais iššūkiais. Vienas iš jų – informacijos ir rinkos plėtros trūkumas. Ūkininkams reikia daugiau žinių apie šių augalų auginimą, derliaus nuėmimo technologijas ir jų panaudojimo galimybes. Tačiau investicijos į švietimą, mokslinius tyrimus ir rinkodaros skatinimą gali pakeisti situaciją.

Mažiau auginami žemės ūkio augalai yra vertingas resursas. Jų potencialas gali padėti ūkininkams ne tik prisitaikyti prie klimato pokyčių, bet ir sukurti naujas ekonomines galimybes. Įtraukdami šiuos augalus į savo ūkius, ūkininkai gali tapti tvaresni ir konkurencingesni globaliame kontekste.

***

Pupiniai augalai labai svarbūs siekiant tvarumo – mitybos grandinėje jie augalinių baltymų šaltinis. Jų vertė itin reikšminga žmonių mitybai, nes bent dalis baltymų yra naudojama tiesiogiai iš pasėlių, be didesnio produkcijos perdirbimo. 
 

2025-07-07