Širvintų r. Ūkininkas Bronislavas Liubomiras Vošteris kartu su žmona Janina gyvenimą pašventė nuo seno lietuvių vertinamiems linams. Šeima augina ne tik juos, bet ir kitas grūdines kultūras, iš kurių gamina sveiką maistą.

Diplomuotą agronomą B. Vošterį galima vadinti ir nediplomuotu mitybos specialistu, mat jis ne tik augina linus, grikius, judras, kmynus, žirnius, speltas, avižas, kitus grūdinius augalus, bet ir tyrinėja jų naudą mitybai ir sveikatai. 

Vošteriai galėtų ilgai vardyti linų sėmenų ir jų aliejaus sudėtį, gerąsias savybes. O apie jas šeima žino ne tik teoriškai. Ūkininkas laboratorijoje ištyrė, kiek jo spaudžiame aliejuje yra omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų, mineralinių ir kitų žmogui reikalingų medžiagų.

B. Vošteris išleido net 5 knygeles, kuriose surinko ir pateikė daugybę informacijos, įrodančios linų, sėmenų ir jų aliejaus naudą žmogui. Taigi, jis ne tik augina linus ir gamina jų produkciją, bet ir šviečia pirkėjus, Stengiasi, kad būtų puoselėjamos linininkystės tradicijos.

Nuo pluoštinių prie sėmeninių

Širvintiškis apgailestauja, kad linininkystė mūsų šalyje buvo sužlugdyta. „Lietuvoje 1924–1927 m. auginta iki 100 tūkst. ha linų. Prieškario laikais linai ir jų produkcija papildydavo šalies biudžetą beveik 30 proc. valstybės pajamų, o pagal eksportą užėmė trečią vietą Europoje.

Įstojus į ES linų auginti neapsimokėjo dėl mažų kainų, o šalyje veikę linų fabrikai bankrutavo“, – kalba ūkininkas.

Ūkininkauti pradėjo nuo 1989-ųjų, visą laiką augino linus. Anksčiau pluoštinius, vėliau – sėmeninius. Kodėl Vošteriai pasirinko būtent juos?

„Įpratau, nes tarybiniame ūkyje, kuriame dirbau po agronomijos studijų, visuomet linai auginti. Kai 1978-aisiais persikėlėme gyventi į Širvintų r. (čia Bronislavas ir pradžių dirbo ūkio vadovu – red. past.) ir vėliau pradėjome ūkininkauti, irgi auginome linus. Tais laikais ir žemės daug neturėjome, pradėjome nuo 15 ha, bet kelis hektarus linų vis tiek sėdavome“, – prisimena ūkininkas. Pluoštą parduodavo Ukmergės linų fabrikui ir, pasak augintojo, neblogai uždirbdavo.

Kai fabrikai užsidarė, širvintiškis ėmė auginti sėmeninius linus. Nedaug, po kelis hektarus. Sukonstravo aparatą ir spaudė sėmenų aliejų.

Pagerintų produkcijos kokybę

Sėmeninius linus augina kelios dešimtys ūkių, tačiau B. Vošteris jų konkurentais nelaiko, mat sėmenų dėl jų nepamainomos vertės būtų galima auginti daug daugiau.

„Dėl pokyčių tarptautinėje rinkoje Lietuvos paukštininkystės ir gyvulininkystės produkcija yra brangesnė ir negali konkuruoti su pigesne įvežtine. Pakeisti situaciją galėtų į pašarus vietoj importinių sojų ar kukurūzų, įmaišytos linų sėmenų išspaudos, kuriose yra aliejaus ir kitų vertingų. Kiaušiniai, mėsa, pienas taptų aukštesnės kokybės. Pardavus produkciją geresne kaina ir ūkininkams būtų nauda“, – teigia B. Vošteris.

Taip galvoti jis turi pagrindo, nes akredituotoje veterinarijos laboratorijoje savo iniciatyva atliko kiaušinių, vištienos ir pieno, kurie gauti lesinant vištas ir šeriant gyvulius pašaru, papildytu sėmenimis, tyrimus. Juos palygino su tokia pat produkcija, gauta iš pramoninių įmonių. Rezultatai parodė, kad pirmuoju atveju produktai turėjo daugiau omega-3 riebalų rūgščių ir kitų naudingų medžiagų. 

Vošteriai savo ūkyje ir patys nuolat laiko keliasdešimt vištų, kurių lesalą papildo sėmenų išspaudomis. Pažįstamam ūkininkui, kuris augina kalakutus, taip pat parduoda išspaudų.

„Jeigu paukščių augintojai vienam viščiukui į lesalus kasdien pridėtų nors po 10 g sėmenų, pasikeistų ir kiaušinių, ir mėsos skonis bei vertė“, – teigia B. Vošteris.