Kelmė / Vilnius. Arūno ir Rasos Rutkauskų limuzinų ūkis Kelmės rajone įkurtas 2014 metais. Šiemet jis tapo konkurso „Baltiją tausojantis ūkininkas“ nugalėtoju. Ūkio šeimininkai laimėjo 1000 Eur vertės prizą ir teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurso etape, kuriame varžysis su kitų Baltijos regiono šalių nacionaliniais nugalėtojais.

Ūkininkai sako, jog, nors tai ir ne „Eurovizija“ ar „Eurolyga“, į atstovavimą Lietuvai žiūri rimtai ir stengsis kuo geriau pasirodyti, pasidalyti savo patirtimi ir pasisemti naujos.

Septinti metai ūkininkaujantys Rutkauskai sako, kad vis dar bando auginti mėsinius galvijus, nes nežino, ar viskas pasiseks – po 10 metų atsakys.

Skaitytojams siūlome pokalbį su Arūnu RUTKAUSKU apie tai, kaip sekasi ūkininkauti nekenkiant aplinkai.

Kas paskatino rinktis ūkininkavimo metodus, kurie yra draugiški aplinkai?

Galime be galo šnekėti apie dirvos tausojimą, erozijos, taršos mažinimą, bet turbūt teisingai ūkininkaudamas, priimdamas gerus technologinius sprendimus, pats pamatai rezultatą, ir tas rezultatas džiugina. Tai – darbo rezultatai: turime daugiau pašaro, sveikesnius gyvulius, mūsų laukai tarnaus ne tik mums, bet ir vaikams. Tikimės ir jaučiame, kad vaikai eis mūsų pramintomis pėdomis, tad tai turbūt ir yra didžiausia paskata rūpintis tvarumu.

Kokias priemones, inovacijas pritaikėte savo ūkyje?

Viena iš priemonių – mėšlo apdorojimas preparatais, t. y. mikroorganizmais arba jų kompozicijomis. Apdorotas mėšlas įgyja naujų ypatybių: po pabuvimo tvarte ar lauke nesukaista, turi didelį azoto, fosforo, kalio ir kitų medžiagų kiekį – tai viena iš paskatų. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad įėję į fermą kvapas neįsigeria į drabužius – tai imponuoja ir aplinkiniams.

Nesame neariamosios žemdirbystės šalininkai, tačiau, kaip pasakytų agronomai – labiau skutame nei ariame. Taisyklingai išbarstytą mėšlą ariame iki 15 cm gylio, o vėliau gauname netgi dvigubą žolės derlių – tai turbūt ir byloja, kad elgiamės teisingai. Ūkis – tai verslas, tad jam svarbi vadyba, valdymas, bandome teisingai išnaudoti žemės plotus: aukštesnėse vietose esančias pievas naudojame lietingesniu laiku, o žemesnes – sausros metu. Galime pasidžiaugti, kad natūraliose pievose matome ne vien kiškelį ar paukščiuką, bet ir gėles, kurias paprastai vaikai gali pamatyti tik vadovėlyje – turbūt tai irgi byloja, kad elgiamės teisingai.

Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti? Kokius sunkumus reikia įveikti?

Gamta yra ir draugas, ir priešas – kartais, kad ir ką bedarytum, gamta padaro savo. Tad reikia pernelyg nesijaudinti dėl lietingo sezono, sausros, bandyti prisitaikyti. Didžiausias iššūkis – panaudojant savo ir kitų patirtį, pasitelkus turimus resursus, bandyti gauti norimą rezultatą.

Kaip sugalvojote dalyvauti konkurse „Baltiją tausojantis ūkininkas“? Koks jausmas tapus laimėtojais?

Vieną dieną prisėdus prie kompiuterio internete pamačiau kvietimą dalyvauti ir nusprendžiau nebelaukti. Konkursą stebėdavau kaip žiūrovas, netgi pažinojau nugalėtojus, bet po septynerių metų ūkininkavimo turbūt jau buvo laikas pasirodyti, kas esame, ką darome. Kai sužinojome, jog nugalėjome, pradžioje buvo netikėtumo jausmas, po to sekė džiaugsmas. Dabar, kai žinome, kad teks atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurso etape, jaučiame atsakomybę. 

Vienas iš Jūsų ūkio išskirtinumų – edukacinė veikla. Kodėl nusprendėte tuo užsiimti?

Kartais gyvenimas tiesiog pats viską sudėlioja. Kadangi esu veterinarijos gydytojas, sulaukdavau prašymų konsultuoti dėl veiklos, po to buvau pakviestas dalyvauti savanoriškoje gyvulininkystės programoje, su ja ir įsivažiavome. Ūkyje turime ir Kamerūno ožkyčių, ir ponių, kurie turbūt taip pat pritraukia lankytojus.

Dalyvavome projekte „Atostogos kaime“ – turbūt esame tie žmonės, kurie nenori tiktai dirbti, bet ir nenori nedirbdami atostogauti. Tad švietėjiška veikla atėjo savaime. Visuomet mielai priimame lankytojus. Būna, kad pusę dienos prašnekame „apie nieką“, bet bendravimas visiems atneša džiaugsmo.

Ką patartumėte ūkininkams, kurie galvoja apie aplinkai draugišką ūkininkavimą, bet kol kas tam nesiryžta?

Dažnai baiminamės naujovių, bet tikrai siūlyčiau prisiminti, kad gyvenimas nestovi vietoje. Naudojame gamtos išteklius, tad bandykime tai daryti racionaliai, o inovacijos yra ta dalis, kuri išbandyta mokslo, pritaikyta praktikoje, ir eiliniam naudotojui gali duoti naudos. Raginu ūkininkus aktyviau bendradarbiauti su mokslininkais. Galbūt po pirmųjų metų rezultatų ir nepamatysite, bet po dvejų trejų tikrai džiaugsitės, kad pasukote šiuo keliu.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos gamtos fondu