Kaunas. Padidėjus lazdynų plotams, išaugo ligų ir kenkėjų daroma žala. Susipažinkite su svarbiausiomis lazdynų ligomis ir kenkėjais, galinčiais pakenkti riešutynams ir jų derliui.

Integruotos lazdynų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sėkmės pagrindas – sertifikuota dauginamoji medžiaga, garantuojanti medelių sveikatą nuo pat auginimo pradžios.

Svarbu pasirinkti sodo vietą, kurioje nebūtų patogenų ir dirvožemio kenkėjų, taip pat daugiamečių piktžolių.

Fitosanitarinius augalus (avižas, rugius, garstyčias, kukurūzus, grikius, ankštinius) patartina auginti bent metus prieš įveisiant riešutyną. Fitosanitarinius augalus geriausia auginti mišiniuose, nes tai skatina dirvožemio mikroorganizmų vystymąsi. 

Lazdynai gana jautrūs bakterinėms ligoms. Žalingiausi sukėlėjai – Pseudomonas syringae pv. avellanae (sukelia bakterinį vėžį) ir Xanthomonas campestris pv. corylina (bakterinis maras).

Bakterinis lazdynų maras itin pavojingas 1–4 metų krūmams. Senesni augalai žūva retai, bet pažeidžiami jų pumpurai, ūgliai ir vaisių goželės. Derliaus nuostoliai svyruoja nuo 1 iki 10 proc. Pagrindinių ligos požymių (nekrozių) atsiranda ant lazdynų ūglių, dažniausiai aplink pumpurus. Iš pradžių dėmės nedidelės, šiek tiek iškilusios elipsės formos. Laikui bėgant jos didėja ir gali apimti visą užkrėstą ūglį, todėl jis žūva. Ant lapų matyti netaisyklingos šlapiuotos dėmės, kurios ilgainiui tampa raudonai rudos. Ant vaisių būna raudonai rudų dėmių, kartais su būdingomis bakterijų išskyromis.

Bakterinis vėžys – antra pagal pavojingumą lazdynų liga. Pagrindiniai jos požymiai: nekrozė, įvairių rūšių įtrūkimai ant kamienų, ūglių ir šaknų atžalų. Bakterijos Pseudomonas syringae pv. avellanae užkrečia visas antžemines lazdynų dalis, be to, gali žūti vyriški ir moteriški žiedpumpuriai.

Užkrėsti lapai tampa šviesiai žali, vėliau nuvysta ir miršta. Ligos požymiai ant ūglių – žievės spalva pasikeičia į raudonai rudą. Laikui bėgant užkrėsti krūmai gali visai žūti. Bakterijos į augalą patenka per genėjimo pjūvius, žaizdas, šviežius lapų randus ir šalčio pažeistus audinius. Paprastai jos labiau plinta drėgnais laikotarpiais, kai temperatūra viršija +20 °C. Pagrindinis plitimo kelias – užkrėsta sodinamoji medžiaga. Kuo geresnė lazdynų būklė, tuo mažiau jie jautrūs bakterinei infekcijai.

Ūglių nykimo požymiai paprastai prasideda nuo naujo šoninio ūglio nekrozės. Ligai plintant riešutyne, ant trimečių lazdynų matyti kelių 1 ir 2 metų ūglių nykimas, kurių džiūvimo procesas prasideda nuo lokalios nekrozės ant pumpurų ar naujų šoninių ūglių. Necheminės profilaktinės ligos kontrolės priemonės: auginti mažiau jautrias ligai veisles; sodinti sveikus sodinukus; sudaryti geras augalų augimo sąlygas, pašalinti ir sunaikinti sergančius ūglius (pjauti 60–100 cm žemiau apatinės nekrozės ribos); dezinfekuoti panaudotus įrankius. Verta stiprinti augalų atsparumą tręšiant vario turinčiomis trąšomis.

Geriausias apsaugos efektas nuo bakteriozių pasiekiamas gydant vario preparatais. Tiesa, jo turinčių augalų apsaugos produktų naudojimas ES yra mažinamas. Nuo bakteriozių produktus naudoti tikslinga trimis etapais: pirmą kartą apdorojama rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, antrą kartą – rudenį, kai nukrinta daugiau nei pusė lapų, trečią kartą – ankstyvą pavasarį.

Lazdynų moniliozę sukelia grybas Monilinia coryli. Lazdynus taip pat gali apnikti grybai Monilinia fructigena ir Monilinia laxa, tačiau šios dvi patogenų rūšys užkrečia nedidelę dalį vaisių pumpurų ir riešutų. Lazdynų moniliozę, kurią sukelia Monilinia fructigena, dažniausiai atpažįstame iš požymių ant vaisių, kai ant žalių riešutų atsiranda tamsiai rudų įdubusių dėmių, kurios pamažu plečiasi ir apima visą riešuto paviršių. Sergantys riešutai vėliau paruduoja ir mumifikuojasi, o itin palankiomis sąlygomis jų paviršiuje gali susiformuoti kreminės spalvos grybų sporos.

Kitas moniliozės sukėlėjas Monilinia coryli, be vaisių, pažeidžia lazdynų pumpurus ir žiedynus. Subrendę riešutai būna tušti arba su sunykusiais sėklų likučiais. Užkrėsti riešutų kevalai ir pumpurai pūva ir anksti nukrenta.

Liga dažniausiai pasireiškia drėgnais vasaros laikotarpiais ir labai tankiose plantacijose. Epideminiam moniliozės pasireiškimui palanki +22–27 °C temperatūra ir didelė drėgmė. Šia liga dažniausiai užsikrečiama per žydėjimą, todėl jau šiuo tarpsniu reikėtų imtis apsaugos priemonių.

Rekomenduojama reguliariai nupjauti ir pašalinti užkrėstus stiebus. Nuo gegužės vidurio gydyti fungicidais 3–4 kartus kas 10–14 dienų. Necheminės profilaktinės ligos kontrolės priemonės: auginti mažiau jautrias ligai veisles; sudaryti sąlygas, kad riešutynas vėdintųsi (tinkamas atstumas tarp augalų ir genėjimas); augalų poreikiams pritaikyti tręšimą; rudenį sugrėbti ir sunaikinti nukritusius lapus ir ligotus vaisius.

Visą straipsnį apie kenkėjus ir kitas ligas skaitykite čia.