Lazdynai pretenduoja tapti verslinių sodų augalu, jų auginimo plėtrą paskatino naujų sodininkystės produktų paieška. Tačiau padidėjus lazdynų plotams, išaugo ligų ir kenkėjų daroma žala.

Susipažinkite su svarbiausiomis lazdynų ligomis ir kenkėjais, galinčiais pakenkti riešutynams ir jų derliui.

Integruotos lazdynų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų sėkmės pagrindas – sertifikuota dauginamoji medžiaga, garantuojanti medelių sveikatą nuo pat auginimo pradžios. Svarbu pasirinkti sodo vietą, kurioje nebūtų patogenų ir dirvožemio kenkėjų, taip pat daugiamečių piktžolių. Fitosanitarinius augalus (avižas, rugius, garstyčias, kukurūzus, grikius, ankštinius) patartina auginti bent metus prieš įveisiant riešutyną. Fitosanitarinius augalus geriausia auginti mišiniuose, nes tai skatina dirvožemio mikroorganizmų vystymąsi. 

Ligos

Bakteriozės

Lazdynai gana jautrūs bakterinėms ligoms. Žalingiausi sukėlėjai yra Pseudomonas syringae pv. avellanae (sukelia bakterinį vėžį) ir Xanthomonas campestris pv. corylina (bakterinis maras).

Bakterinis lazdynų maras itin pavojingas 1–4 metų krūmams. Senesni augalai žūva retai, bet pažeidžiami jų pumpurai, ūgliai ir vaisių goželės. Derliaus nuostoliai svyruoja nuo 1 iki 10 proc. Pagrindiniai ligos požymiai (nekrozės) atsiranda ant lazdynų ūglių, dažniausiai aplink pumpurus. Iš pradžių dėmės nedidelės, šiek tiek iškilusios elipsės formos. Laikui bėgant jos didėja ir gali apimti visą užkrėstą ūglį, todėl jis žūva. Ant lapų matyti netaisyklingos šlapiuotos dėmės, kurios ilgainiui tampa raudonai rudos. Ant vaisių būna raudonai rudų dėmių, kartais su būdingomis bakterijų išskyromis.

Bakterinis vėžys yra antra pagal pavojingumą lazdynų liga. Pagrindiniai jos požymiai yra nekrozė, įvairių rūšių įtrūkimai ant kamienų, ūglių ir šaknų atžalų. Bakterijos Pseudomonas syringae pv. avellanae užkrečia visas antžemines lazdynų dalis, be to, gali žūti vyriški ir moteriški žiedpumpuriai. Užkrėsti lapai tampa šviesiai žali, vėliau nuvysta ir miršta. Ligos požymiai ant ūglių – žievės spalva pasikeičia į raudonai rudą. Laikui bėgant užkrėsti krūmai gali visai žūti.

Bakterijos į augalą patenka per genėjimo pjūvius, žaizdas, šviežius lapų randus ir šalčio pažeistus audinius. Paprastai jos labiau plinta drėgnais laikotarpiais, kai temperatūra viršija +20 °C. Pagrindinis plitimo kelias – užkrėsta sodinamoji medžiaga. Kuo geresnė lazdynų būklė, tuo mažiau jie jautrūs bakterinei infekcijai. Ūglių nykimo požymiai paprastai prasideda nuo naujo šoninio ūglio nekrozės. Ligai plintant riešutyne, ant trimečių lazdynų matyti kelių 1 ir 2 metų ūglių nykimas, kurių džiūvimo procesas prasideda nuo lokalios nekrozės ant pumpurų ar naujų šoninių ūglių.

Necheminės profilaktinės ligos kontrolės priemonės:

• auginti mažiau jautrias ligai veisles;
• sodinti sveikus sodinukus;
• sudaryti geras augalų augimo sąlygas, pašalinti ir sunaikinti sergančius ūglius (pjauti 60–100 cm žemiau apatinės nekrozės ribos);
• dezinfekuoti panaudotus įrankius.

Verta stiprinti augalų atsparumą tręšiant vario turinčiomis trąšomis.

Geriausias apsaugos efektas nuo bakteriozių pasiekiamas gydant vario preparatais. Tiesa, jo turinčių augalų apsaugos produktų naudojimas ES yra mažinamas. Nuo bakteriozių produktus naudoti tikslinga trimis etapais: pirmą kartą apdorojama rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, antrą kartą – rudenį, kai nukrinta daugiau nei pusė lapų, trečią kartą – ankstyvą pavasarį.

Moniliozė, rudasis vaisių puvinys

Lazdynų moniliozę sukelia grybas Monilinia coryli. Lazdynus taip pat gali apnikti grybai Monilinia fructigena ir Monilinia laxa, tačiau šios dvi patogenų rūšys užkrečia nedidelę dalį vaisių pumpurų ir riešutų.

Lazdynų moniliozę, kurią sukelia Monilinia fructigena, dažniausiai atpažįstame iš požymių ant vaisių, kai ant žalių riešutų atsiranda tamsiai rudų įdubusių dėmių, kurios pamažu plečiasi ir apima visą riešuto paviršių. Sergantys riešutai vėliau paruduoja ir mumifikuojasi, o itin palankiomis sąlygomis jų paviršiuje gali susiformuoti kreminės spalvos grybų sporos.

Kitas moniliozės sukėlėjas Monilinia coryli, be vaisių, pažeidžia lazdynų pumpurus ir žiedynus. Subrendę riešutai būna tušti arba su sunykusiais sėklų likučiais. Užkrėsti riešutų kevalai ir pumpurai pūva ir anksti nukrenta. Liga dažniausiai pasireiškia drėgnais vasaros laikotarpiais ir labai tankiose plantacijose. Epideminiam moniliozės pasireiškimui palanki +22– 27 °C temperatūra ir didelė drėgmė.

Šia liga dažniausiai užsikrečiama per žydėjimą, todėl jau šiuo tarpsniu reikėtų imtis apsaugos priemonių. Rekomenduojama reguliariai nupjauti ir pašalinti užkrėstus stiebus. Nuo gegužės vidurio gydyti fungicidais 3–4 kartus kas 10–14 dienų.

Necheminės profilaktinės ligos kontrolės priemonės: auginti mažiau jautrias ligai veisles; sudaryti sąlygas, kad riešutynas vėdintųsi (tinkamas atstumas tarp augalų ir genėjimas); augalų poreikiams pritaikyti tręšimą; rudenį sugrėbti ir sunaikinti nukritusius lapus ir ligotus vaisius.

Miltligė

Ligą sukelia grybas Phyllactinia corylea. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda chlorotinių dėmių, kurios apatinėje lapų pusėje yra su švelniu balkšvu voratinkliniu apnašu. Ligotos vietos pamažu didėja, kol visai apima lapo paviršių. Slopsta jaunų lapų augimas. Palankiomis sąlygomis miltligei vystytis gali pradėti anksti kristi lazdynų lapai, nes subtilus grybienos sluoksnis ant senesnių lapų pamažu išnyksta, o grybiena pereina parazituoti į lapo minkštimą. Liga itin išplinta tankiose plantacijose, esančiose netoli vandens telkinių (prie tvenkinių, upių, melioracijos griovių ir pan.). Pastebėjus ligos požymių, fungicidai nuo miltligės naudojami kas 7–10 dienų, pagal produkto etiketėje nurodytas rekomendacijas.

Kekerinis puvinys

Kekerinio puvinio sukėlėjas – grybas Botrytis cinerea. Jis užkrečia visas antžemines lazdynų dalis, itin žalingas vaisiniams pumpurams, be to, vaisius užkrečia ne tik per vegetaciją, bet gali ir prieš pat nuimant derlių, sukelia didelių nuostolių sandėliuose. Didžiausias užkrėtimo intensyvumas drėgnu ir šiltu oru, kai užkrėstuose organuose susiformuoja pilka dulkėta grybų konidijų sporų danga. Ant užkrėstų augalų dalių susiformuoja būdinga pilka dulkėta B.cinerea konidijų sporų masė. Laikant riešutus šis grybas taip pat gali padaryti didelės žalos, nes esant palankioms sąlygoms jis gali augti ir sandėliavimo patalpose.

Kitos ligos

Aprašytos grybinės ligos kelia labai rimtą grėsmę lazdynų plantacijoms ir padaro didelių ekonominių nuostolių. Be paminėtų, lazdynus gali apnikti ir kitos grybinės ligos, pavyzdžiui, vyriškųjų žiedynų nykimas (Cladosporium avellanum), vyriškųjų žiedynų ir vaisinių pumpurų nekrozė (Gloesporium coryli), lapų dėmėtligė (Phyllosticta coryli).

Žievės ir medienos nekrozė (Cytospora corylicola), kitaip – lazdynų ūglių džiūsna, yra gana rimta liga lazdynų plantacijose visoje Europoje. Pagrindiniai ligos požymiai yra žievės juodavimas ir lupimasis, medienos patamsėjimas. Prasideda nuo atskirų ūglių džiūvimo ir pamažu pereina prie viso krūmo. Ant užkrėstos augalų žievės taip pat galima pamatyti tirštų kreminių lašų, kuriuose yra grybų sporų.

Taigi būtina nuolat stebėti lazdynų plantacijas, kad galėtume laiku imtis prevencinių priemonių, siekiant užkirsti kelią minėtoms ligoms ir apriboti jų žalingumą, tinkamai panaudojus augalų apsaugos produktus.

Kenkėjai

Riešutinis vaisiastraublis

Riešutinis vaisiastraublis (Curculio nucum) kenkia visuose riešutų auginimo plotuose ir yra vienas žalingiausių kenkėjų, galintis sunaikinti iki 50 proc. derliaus.

Vabalas 6–9 mm ilgio, kiaušinio formos, juodas, su pilkais plaukeliais. Straubliukas plonas, ilgas, išlenktas. Lervos žiemoja dirvoje. Pavasarį, balandžio antroje pusėje, pereina į lėliukės stadiją, kuri trunka 12–15 dienų. Vabalų atsiranda esant vidutinei paros temperatūrai +15–16 °C. Jie skraido balandžio pabaigoje–gegužę– birželio pradžioje, telkiasi lazdynų vainikuose, kur minta lapais ir nesumedėjusiais ūgliais. Vabalas straubliuku išgraužia skylutę neprinokusiame riešute ir vaisiaus viduje padeda kiaušinius, iš kurių išsirita lervos. Riešutų minkštime jos žiemoja iki pavasario. Nemaža dalis ligotų riešutų užsikrečia ir ruduoju vaisių puviniu, kurio sukėlėjai į vaisius patenka maitinantis vabalams. Sužaloti vaisiai dažniausiai išdžiūsta ir nukrinta.

Siekiant sumažinti šių kenkėjų daromą žalą, rekomenduojama rudenį giliai purenti dirvą, surinkti sukirmijusius riešutus. Insekticidai naudojami pastebėjus pirmuosius vabalus: nuo pirmo lapelio fazės iki žydėjimo pabaigos. Tačiau net trys purškimai per sezoną visiškai derliaus neišsaugo, nes per kiaušinių dėjimą vabalai maitinasi vangiai, o kiaušinių, padėtų riešuto viduje, augalų apsaugos produktai nepaveikia.

Norinti patikrinti, ar lazdynuose jau yra šių vabalų, galima purtyti šakas, po medeliais patiesus entomologinį audinį. Geri rezultatai gaunami purtant vabalus ant plėvelės, paklotos aplink medelius, po to surenkama ir sunaikinama. Šią priemonę reikia taikyti bent du kartus per sezoną. Kratyti reikėtų iš karto, kai tik ant lazdynų matyti pirmieji vabalai (dažniausiai liepos pradžioje). Surinktus skylėtus riešutus irgi reikia sunaikinti. Be to, būtina palaikyti augalų biologinę įvairovę aplink plantaciją, kad gausėtų plėšriųjų vabzdžių ir kenkėjus naikinančių jų natūralių parazitų.

Riešutinis vaisėdis

Riešutinio vaisėdžio (Cydia amplana) vikšrai prasiskverbia į riešutą ir augdami bei maitindamiesi vaisiaus viduje padaro vingiuotas landas, užkemša juos rupiais ekskrementais ir voratinkliais. Ligoti riešutai per anksti nukrenta. Vikšrai, išgraužę ovalią skylutę, išlenda iš riešuto ir ropoja žiemoti. Jie slepiasi nuo šalčio gerai užmaskuotame baltame kokone žievės plyšiuose, medžių šaknų dalyje, tarp nukritusių lapų.

Siekiant sumažinti vaisėdžių kiekį, dirvą aplink krūmus reikia reguliariai purenti tokiu pločiu, kiek uždengia lazdyno vainikas. Taip galima sunaikinti daugybę kenkėjų, nes dalis jų iškyla aukštyn ir sušąla, o kiti lenda gilyn, iš kur pavasarį nebegali ištrūkti. Vaisėdžių intensyvaus maitinimosi laikotarpiu, maždaug liepos viduryje, lazdynus galima nupurkšti insekticidais.

Lazdyninis šerdgraužis

Lazdyninio šerdgraužio (Oberea linearis) baltos lervos (turi šviesiai gelsvą krūtinėlę) išėda šerdis, padaro takus lazdynų šakose, jaunuose ūgliuose. Vabalų galima pamatyti saulėtomis šiltomis dienomis ant įvairių augalų žiedų, medžių kamienų.

Siekiant sumažinti šių kenkėjų žalą, patariama kovo–balandžio mėnesiais genėti visas išdžiūvusias šakas 10–15 cm žemiau išdžiūvusios dalies ir po to sudeginti. Antras ligotų jaunų ūglių genėjimas atliekamas nuo liepos pradžios ir rugpjūtį, pjaunama 10–15 cm žemiau išdžiūvusio lapo su 2–3 sveikais lapais.

Intensyvaus vabalų maitinimosi laikotarpiu, prieš kiaušinių dėjimą: gegužės antroje pusėje, purškiama insekticidais.

Gumbadarės erkės

Gumbadarės erkės (Phytoptus avellana) plika akimi neįžiūrimos, nes būna iki 0,1–0,3 mm ilgio, pailgos, baltai skaidrios, permatomos, turi dvi poras kojų. Kenkėjų apniktos augalų dalys deformuojasi, išsipučia, ant jų atsiranda įvairios formos išaugų. Šios erkės gali maitintis tiek lapais, tiek vaisiais. Paprastai žiemoja pumpuruose, o pavasarį pažeidžia jaunus lapus, ant jų deda kiaušinėlius, išsiritusios lervos maitinasi lapų viduje. Pažeisti lapai įgauna nenatūralią formą ir dydį. Atidžiai pažvelgus į atsiradusią pūslę, galima pamatyti mažą angą, per kurią erkės juda į lapo vidų ir iš jos patenka į paviršių.

Šias erkes, kaip ir kitas, kontroliuoti sunku. Geriausias efektas pasiekiamas, kai kontroliuojama erkių migracija. Gausiam kenkėjų išplitimui stabdyti reikėtų naudoti parafino aliejų ar kitus panašaus poveikio produktus. Naudojama ankstyvą rudenį, prieš lapų kritimą, kai erkės migruoja iš lapų į pumpurus, o ankstyvą pavasarį galima pakartoti. Gumbadarių erkių kontrolė vasarą yra neveiksminga.

Paprastosios voratinklinės erkės

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae) yra kenkėjai polifagai, jos puola įvairius sodo augalus, tarp jų ir lazdynus. Erkių kolonijos telkiasi apatinėje lapų pusėje, kur formuoja voratinklį. Užaugus gausiai populiacijai, kenkia ir ant viršutinės lapų pusės. Pavasarį, atšilus orams, peržiemojusios patelės pradeda maitintis jaunais lazdynų lapais. Šios erkės itin greitai dauginasi karštoje aplinkoje, pikas paprastai būna birželio pabaigoje– liepą. Palankiomis sąlygomis, kai vyrauja šilti, sausi orai, vystosi kelios erkių generacijos kas 7 dienas.

Amarai

Lazdynus puola ir amarai (Aphididae). Gausios jų kolonijos susilpnina medelius, ypač jaunus, todėl jie tampa jautrūs šalčiui ir ligoms. Amarai gali būti įvairių spalvų, dažniausiai 3–5 mm dydžio. Pažeisti lapai pagelsta, sukasi ir krenta. Amarai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos, jų gausiau būna po šiltų žiemų ir šiltų pavasarių, o gausūs krituliai sumažina amarų antplūdį. Jie labiau plinta jaunose plantacijose ir medelynuose. Atsižvelgiant į amarų išplitimą, naudojami insekticidai.

Cikados

Cikadų (Cicadidae) vabzdžiai, kurie kenkia įvairiems augalams, taip pat ir lazdynams, yra skirtingos išvaizdos, dydžio, nuo gelsvų iki beveik juodų, su šviesiomis išilginėmis ar skersinėmis juostomis. Minta augalų sultimis, gyvena apatinėje lapų pusėje. Ant iščiulptų lapų atsiranda smulkių, balsvų, susiliejančių dėmių. Kenkia nuo liepos iki rugsėjo mėnesio, išsivysto kelios generacijos.

***

Lietuvoje registruotų fungicidų ir insekticidų lazdynams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų nėra. Jei nenorite dalytis užaugintais riešutais su miško gyvūnais, teks pasirūpinti ir apsauga nuo jų. Daug riešutų suėda voverės, pelės, kiaunės, šernai.