Akademija (Kėdainių r.). Kai produkcijos supirkimo kainos dažnai vos padengia savikainą, vienas svarbiausių ūkių išlikimo veiksnių tampa pašarų kokybė ir jų gamybos savikaina. Todėl vis didesnę reikšmę įgyja baltymingų ankštinių žolių auginimas.

Pavasaris kasmet verčia iš naujo įvertinti ūkio kryptį ir priimamus sprendimus. Šiandien tai ypač aktualu dėl didėjančių rizikų ir neapibrėžtumo žemės ūkyje. Todėl ūkiams būtina itin tiksliai pasirinkti, kur nukreipti investicijas ir dėmesį.

Galvijų raciono pagrindą turi sudaryti geros kokybės žoliniai pašarai, tačiau klimato kaita ir įtempta geopolitinė situacija didina žemės ūkio rizikas, o kartu keičia žolynų sudėtį, mažina pašarų maistinę vertę ir jų virškinamumą.

Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) vyresniojo gyvulininkystės specialisto Vido Tolevičiaus, siekiant užtikrinti gyvulių produktyvumą, būtina, kad pagrindinės maistinės medžiagos – baltymai ir energija – būtų gaunamos iš ūkyje užauginamų pašarų. Todėl vienas svarbiausių sprendimų – kryptingai įrengti ir išsaugoti produktyvius, aukštos maistinės vertės žolynus.

Baltymai yra viena svarbiausių gyvulių mitybos dalių, todėl baltymingų pašarų gamyba ūkyje tampa strateginiu sprendimu. Ypač svarbūs pupiniai augalai, kurie ne tik aprūpina gyvulius baltymais, bet ir gerina dirvožemio būklę – fiksuoja azotą, mažina trąšų poreikį ir prisideda prie gamybos sąnaudų mažinimo.

Klimato kaita, brangstantys baltyminiai pašarai ir GMO vengimas skatina ieškoti patikimų vietinių baltymų šaltinių. Pasak V. Tolevičiaus, praktikoje tai galima pasiekti dviem pagrindiniais būdais:

• Įvertinus dirvožemio savybes ir augimo sąlygas, didinti liucernų plotus;
• auginti saldžiuosius lubinus, kurie gali pakeisti sojų rupinius galvijų racione.

Baltymų šaltiniai – lubinai ir mėlynžiedės liucernos

V. Tolevičius primena, kad lubinai (tiek siauralapiai, tiek baltažiedžiai) – viena vertingiausių ankštinių kultūrų, ypač tinkanti lengvesnėms dirvoms. Jie išsiskiria didele maistine verte: žaliųjų baltymų kiekis siekia 286–366 g/kg, augaluose gausu nepakeičiamų amino rūgščių, riebalų, vitaminų ir mineralinių medžiagų.

Vertinga ir žalioji masė – ją galima ne tik aparti, bet ir naudoti žaliajam pašarui arba silosui, ypač mišiniuose su varpiniais javais. Pagal baltymų kiekį ir amino rūgščių sudėtį lubinai yra visavertis pašaras, tinkantis įvairių rūšių gyvuliams, taip pat naudojamas ir ekologinėje žuvininkystėje.

Be pašarinės vertės, lubinai svarbūs ir dirvožemiui – jie fiksuoja azotą, gerina dirvos struktūrą ir mažina trąšų poreikį. Dėl šių savybių tai puikus priešsėlis kitoms kultūroms.

Pašarams tinkamiausios yra vadinamosios „saldžiosios“ lubinų veislės, kuriose alkaloidų kiekis labai mažas (<0,5 g/kg), todėl jos saugios gyvulių mitybai.

Kita, pasak LŽŪKT specialisto, itin vertinga pašarinė ankštinė žolė – mėlynžiedė liucerna. Šios daugiametės žolės pasižymi dideliu derlingumu ir aukšta maistine verte. Jos yra vienas patikimiausių baltymų šaltinių gyvulininkystės ūkiuose, be to, gerai žiemoja ir yra atsparios sausroms dėl giliai įsiskverbiančios šaknų sistemos.

Liucernos ne tik aprūpina gyvulius kokybišku pašaru, bet ir gerina dirvožemį – gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą (iki 100 cnt/ha šaknų, daug daugiau N nei dobilai), todėl jos yra puikus priešsėlis kitoms kultūroms. Tačiau, lyginant su kitais ankštiniais augalais, liucernos yra reiklesnės fosforui ir kaliui.

Kaip išlaikyti produktyvų žolyną?

Ankštinės žolės, ypač liucernos, yra vienas patikimiausių būdų užtikrinti kokybišką ir baltymingą pašarą ūkyje. Jos ne tik didina pašarų maistinę vertę, bet ir gerina dirvožemį, mažina trąšų poreikį bei padeda stabilizuoti gamybos sąnaudas.

„Siekiant išlaikyti aukštą pašarų kokybę, ypač svarbu tinkamai pasirinkti pjovimo laiką. Ankstyvesnis pjovimas – žydėjimo pradžioje – leidžia išlaikyti didesnį baltymų kiekį ir geresnį pašaro virškinamumą, nors derliaus kiekis gali būti šiek tiek mažesnis.

Planuojant liucernų auginimą, būtina atsižvelgti į dirvožemio savybes – jos geriausiai auga kalkinguose, gerai drenuotuose dirvožemiuose, o rūgščios ir užmirkusios dirvos joms netinka. Taip pat svarbu užtikrinti pakankamą fosforo ir kalio kiekį, nes azotu augalai apsirūpina patys“, – sako V. Tolevičius.

Norint išlaikyti produktyvų žolyną jis rekomenduoja:

• laikytis tinkamų pjovimo terminų ir nešienauti per žemai (ne mažiau kaip 10 cm);
• vieną kartą per sezoną leisti augalams peržydėti;
• vengti pjovimo nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios, kad augalai galėtų pasiruošti žiemai;
• laikytis sėjomainos principų ir vengti atsėliavimo.

Pavasarį svarbu įvertinti žolynų būklę ir atlikti pagrindinius priežiūros darbus. Žolynų akėjimas padeda pašalinti pernykštės žolės likučius, pagerina dirvos aeraciją ir skatina vegetaciją. Pasak V. Tolevičiaus, tą darbą jau reikėjo atlikti arba padaryti kuo greičiau.

„Tręšimą reikėtų planuoti atsižvelgiant į oro sąlygas, dirvožemio tyrimus ir augalų poreikius. Žolynuose, kuriuose vyrauja ankštiniai augalai, rekomenduojama naudoti kompleksines fosforo ir kalio trąšas, vengiant chloro turinčių produktų. Rekomenduojama žolynams su vyraujančiomis pupinėmis žolėmis naudoti kompleksines NPK (NPK 8-20-30, NPK 5-15-30, NPK 8-20-30 (Ca+Mg) ar kitas) bent po 250–300 kg/ha.

Ankštiniai augalai (pašariniai žirniai, pupos, lubinai, liucernos, dobilai) gali gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, absorbuodami ir fiksuodami molekulinį azotą, jie padeda sumažinti azoto trąšų kiekį bei ūkininkų gamybos sąnaudas“, – aiškina LŽŪKT vyresnysis gyvulininkystės specialistas.

V. Tolevičius akcentuoja, kad kiekvieno ūkio situacija yra individuali, todėl priimant sprendimus svarbu remtis ne tik bendromis rekomendacijomis, bet ir konkrečiais duomenimis. „Ypač tai aktualu vertinant žolynų būklę, pašarų kokybę ir gyvulių mitybos balansą, todėl vertėtų pasikonsultuoti su specialistais“, – teigia jis.