Alytus.Su ankštinių žolių panaudojimo galimybėmis pašarų gamybai ūkininkai turėjo progą susipažinti lauko dienoje, surengtoje Alytaus rajone, Odetos ir Gyčio Šreiberių mišrios gamybos ūkyje. Demonstraciniai žolynų bandymai truks 2 metus, o jų tikslas - pristatyti pažangią pašarų gamybos technologiją.

Ąžuolinių kaime ūkininkaujantys Odeta ir Gytis Šreiberiai laiko daugiau kaip 80 galvijų, iš jų 48 melžiamas karves. Dirba 160 ha žemės: sėtinis žolynas užima 33 ha, o likusiame plote ūkininkai augina javus - žieminius kviečius, kvietrugius, miežius, kurie naudojami kombinuotiems pašarams. Dalį grūdų derliaus realizuoja.

Ūkininkas į fermos rekonstrukciją investavo 400 tūkst. litų - įsigijo naują pašarų dalytuvą,  naują melžimo įrangą. Karvės tvarte laikomos palaidos, šeriamos vieną kartą per dieną. Dalytuvas įvažiuoja į pašarų taką, pašalina iš jo pašarų likučius ir išdalija atvežtus pašarus. Ateityje ruošiasi įrengti lauke mociono aikštelę.

Šiemet ir vasaros metu gyvulius laiko tvarte, šeria šienainiu. Pagal racioną karvės gauna nustatytą kiekį koncentruotųjų pašarų, šiaudų ir melasos, prieš šėrimą dalytuvu sumaišo kartu su šienainiu. Rudenį, pagaminęs kukurūzų siloso tranšėjose, vėliau juo paįvairina ir papildo racioną. Karvės ir veršeliai šeriami geros kokybės šienu. Ūkininkai šėrimo klausimais konsultuojasi su specialistais, kurie atlieka šienainio ir siloso tyrimus, o pagal gautus rezultatus subalansuoja šėrimo racioną.

Ūkininkas Gytis Šreiberis džiaugiasi gausiu antsėlio derliumi

Šėrimas šienainiu, praturtinu maistingais priedais, pasiteisino, nes karvių, įpratusių ėsti vienodą pašarą, primilžis pradėjo kilti. Anksčiau gyvulius per vasarą ganydavo ganykloje. Ganiavos pradžioje pradėjus karvėms ėsti žolę, visuomet primilžis krisdavo. Vidutiniškai iš vienos karvės per metus primelžia po 6 500 l pieno. Seniau primelždavo po 20 l pieno per dieną, dabar pakilo iki 23 litrų iš karvės.

Tikslas - pagaminti daugiau kokybiškų pašarų

Ankštinės žolės praturtina pašarus baltymais. ASU Žemės ūkio maisto mokslų instituto direktorius doc. Evaldas Klimas teigia, kad tinkamiausias santykis sėtiniam žolynui - 40 proc. ankštinių ir 60 proc. varpinių žolių. Derlingai dirvai pakaktų sėti 40 proc. raudonųjų dobilų ir 60 proc. daugiametės svidrės, bet tai tik teoriškai, o realybėje tenka sėti į mažiau derlingą dirvą, nes dažnai tame pačiame lauke būna skirtingas dirvožemis, todėl reikia rinktis daugiau įvairesnių žolių, kad žolynas 5 metus būtų vešlus ir kokybiškas.

Gyčio Šreiberio ūkio žolių mišinys sudarytas iš 8 komponentų, parinkus varpines žoles: daugiametę svidrę, eraičinsvidres Punia, Vėtra, tikrąjį eraičiną, pašarinį motiejuką, pievinę miglę; ankštines žoles: raudonuosius dobilus Liepsna, Arimaičiai, baltuosius dobilus, liucerną. Penkeriems naudojimo metams įmanoma užtikrinti pakankamą ankštinių žolių kiekį. Trečiais metais „dirba" išlikę raudonieji dobilai Arimaičiai. Išnykusiųjų vietą užima besiplečiantys baltieji dobilai. Aukštos energetinės vertės ankštinės ir varpinės žolės siekia 9-10 balus, o kiaulpienės ir varputis tik 6 balus. Reikia orientuotis, kad įrengtas žolynas siektų 9 balus.

Efektyvus derliaus dorojimas

„Labai svarbu optimaliu laiku - gegužės mėnesį pradėti žoliapjūtę, - sako doc. E. Klimas, - tuomet po 5 savaičių užauga sėtinio žolyno atolas, kuris jau liepos pradžioje, apie liepos 10 dieną, tinka pjūčiai. Parą reikia pavytinti žolę ir gaminti šienainį".

Kaip ir pirmos žolės, taip ir atolo žoliapjūties pradžią skelbia plaukėjančios varpinės žolės, o ankštinės žolės tuo metu butonizacijos fazės (joms pražydus, kokybė blogėja kiekvieną dieną). Svarbu, kad žolė neperaugtų. Gaminant kokybišką pašarą, žalioje masėje turi būti optimalus kiekis - 17 proc. baltymų (proteinų) ir 22  proc. ląstelienos. Tokį ląstelienos kiekį turi prieš plaukėjimą svidrė (nepasenusi žolė). Bendras ląstelienos kiekis imamas visų žolių. Pavytinus liucerną, padidėja cukraus kiekis. Paskui kasdien ląstelienos kiekis didėja ir gaminamo pašaro kokybė prastėja. Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus tik vidutinės kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras (visai nesvarbu, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas) laikomas prastu.

Anot doc. E. Klimo, žalios masės derlius priklauso nuo dirvožemio ir tręšimo.

Tinkamai patręšus, galima gauti žalios masės derlių 50-60 t/ha (iš pirmos žolės ir atolų). Šreiberių ūkyje iš antrų metų sėtinio žolyno ir iš trečių metų sėtinio žolyno gauta po 25 t/ha žalios masės. Sausą vasarą galima gauti 3 žolės derlius, o lietingą vasarą - 4 derlius. Šiemet atolas išaugo vešlus, po pirmos žolės pjūties žolyną patręšus 100 kg/ha amonio salietra (anksčiau buvo tręšta skystu mėšlu 25 kub. m/ha) arba išlaisčius po 25 kub. m/ha skysto mėšlo (anksčiau buvo tręšta100 kg/ha amonio salietra). Planuojama gauti iš atolų po 20 t/ha žalios masės. Kitas atolas užaugs po 6 savaičių, jo derlių reikės doroti rugpjūtį.

Jei žolyne iššalo gausiažiedė svidrė, jos neverta vasarą atsėti, kadangi nespės gerai įsišaknyti ir pasiruošti žiemai. Vasarą svidrę galima sėti tik prie melžimo aikštelių.

Po pjūties žolyną būtina patręšti azotinėmis trąšomis, tuomet žolė vėl sparčiai auga. Tręšiama skystu mėšlu po 25 kub. m/ ha, jei prieš tai buvo tręšta amonio salietra 100 kg/ha arba atvirkščiai - po tręšimo skystu mėšlu, tręšti amonio salietra 100 kg/ha.

Tręšimas atsiperka. Kritiniu atveju verta pasiskolinti lėšų trąšoms įsigyti. Vienoje granulėje esantys maisto elementai veikia tolygiau ir efektyviau nei mechaniškai sumaišytas skirtingų trąšų mišinys. Kompleksinių trąšų norma priklauso nuo dirvožemio turtingumo, žolyno botaninės sudėties ir planuojamo žolės derliaus bei ūkininko finansinių galimybių.

Papildomas rezervas - mažinti savikainą: gaminant vertingus pašarus - šienainį ar geros kokybės silosą, o šeriant geros kokybės pašarais didinti sveikatingumą, karves sėklinti tik gera medžiaga. Šeriant geru pašaru, karvės duoda daugiau pieno - po 30 litrų. Laktacijos metu gaunama po 20 litrų pieno per dieną, o per metus - primilžis 6-6,5 tonos pieno.

Šienainis gaunamas geresnės kokybės, pastebi mokslininkas, kai ritinių presai vyniojimo metu su smulkintuvais dar žolę susmulkina 4 cm ilgio gabalėliais. Geras šienainis, kai jo pH 4,8, kvepia šviežiai iškepta duona. Gaminant šienainį iš per sausos žolės masės, naudojami rūgštiniai (propiono ar skruzdžių rūgštis) ir fermentiniai konservantai. Norint pagaminti geros kokybės, ne per rūgštų silosą, optimalus jo pH - 4,3. O kai pH 3,9-3,8 - jau per rūgštus (negeras). Ūkininkai Šreiberiai šieno paruoš iš kitoo atolo.

 Antsėlio ir daugiamečių žolių įsėlio vystymosi ypatumai

Mokslininkas teigė,

kad žolyno produktyvumą padidina antsėlis. Šį pavasarį antsėliui naudotas vikių-avižų ir gausiažiedžių svidrių mišinys santykiu 75+25+7 kg/ha. Tokia sėjos norma tinkamiausia, nes neišgula pasėlis, priauga gausus žalios masės derlius. Įsėliui parinktos pagrindinės žolės „dirbs" 5 metus. Į antsėlį sėjama gausiažiedės svidrės. Optimalus sėklos kiekis - 7 kg/ha. Įsėjus mažesnį kiekį, būna mažesnis žalios masės derlius, o jei per daug - irgi negerai. 100 proc. svidrės įsėjimas atsiperka per pirmąjį derlių. Antsėlis pirmus metus apsaugo sėtinį žolyną nuo piktžolių augimo. Antrais metais varpinės ir ankštinės žolės sudaro vešlų žolyną.

Žoliapjūtė prasidės liepos mėnesį. Sėjos metais iš 1 hektaro žolyno su antsėliu tikimasi apie 20 t/ha žalios masės. Tai gaunamas pakankamai gausus ir kokybiškas derlius su optimaliu baltymų kiekiu - 17 proc. ir ląstelienos kiekiu - 22  proc. Tokį ląstelienos kiekį turi prieš plaukėjimą svidrė (nepasenusi žolė). Avižas reikia pjauti pieninės brandos, negalima vėluoti - nepjauti avižų vaškinės brandos. Nupjovus mišinį, rekomenduojama patręšti 100 kg/ha amonio salietra.

MŪ inf.