Kaunas. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, gyvulininkystės produkcija pernai tesudarė 40 proc. šalies žemės ūkio produkcijos. Tuo tarpu Suomijoje, Danijoje, Airijoje šis rodiklis siekia 65–75 procentus. Palyginti su augalininkyste, didesnę dalį gyvulininkystės produkcijos nei Lietuva taip pat pagamina Lenkija, Estija ir Latvija. Ypač nerimą kelia karvių ir kiaulių skaičiaus mažėjimo mūsų šalyje tempai.

Žemdirbių nuomonės apie Lietuvos gyvulininkystės ateitį irgi labiau pesimistinės negu optimistinės. Bent jau taip rodo portalo manoukis.lt savo skaitytojams pateiktos apklausos rezultatai.

Portale manoukis.lt klausėme: „Kaip vertinate tai, jog Lietuvoje drastiškai mažėja gyvulių skaičius?“.

Iš 800 nuomonę pareiškusių portalo skaitytojų tik penktadalis (21 proc.) pasisakė, jog gyvulininkystė Lietuvoje turi būti: „Ūkyje laikau gyvulių ir neketinu pasiduoti“.

Trečdalis (32 proc.) respondentų galvoja, kad „gyvulininkystė pasmerkta išnykti“. Jie apgailestauja, jog savo ūkiuose taip pat teko sumažinti gyvulių skaičių arba visiškai jų atsisakyti.

Gyvuliai nerūpi tik 7 proc. apklausos dalyvių, nes jie užsiima tik augalininkyste. O didžioji nuomonę apklausoje pareiškusių skaitytojų dalis, net 39 proc., nusiteikę pesimistiškai, nes esą „viso Lietuvos žemės ūkio perspektyvos liūdnos“, ūkininkavimo ateities jie neplanuoja.

Kokios priežastys lemia, kad mūsų šalies žemdirbiai nebetiki sėkminga gyvulininkystės ateitimi, nors ŽŪM yra patvirtinusi Nacionalinę 2014-2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą?

Portalas manoukis.lt pakomentuoti   paprašė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vadovą Albertą GAPŠĮ:

Kaip rodo statistinė informacija, ūkinių gyvūnų skaičius per 10 metų sumažėjo nepamatuotai daug: kiaulių ir karvių – trečdaliu, galvijų – 15 proc. Ypač daug kiaulių ir karvių sumažėjo nedideliuose ūkininkų ūkiuose, kuriems pasirodė geriau auginti grūdus ar mėsinius galvijus. Didėja tik auginamų paukščių, mėsinių galvijų ir avių skaičius.

Geriausiai gyvulininkystės sektoriaus atsilikimą iliustruoja atotrūkis tarp augalininkystės ir gyvulininkystės. Jei pagal bendrosios produkcijos vertę iki 2007 metų minėtų sektorių vertės dalys buvo apylygės, tai 2017 metais šis atotrūkis jau sudaro net 63 proc.

Nacionalinė 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa, skirta gyvulininkystės veiklai pagerinti, nėra efektyvi, o jai skirtos finansinės lėšos yra nepakankamos tikslams įgyvendinti. Didžiausios pieno ir kiaulininkystės sektorių problemos nespręstos. Jei pieno primelžiama dvigubai daugiau nei reikia šalies poreikiams, tai pusę kiaulienos, reikalingos Lietuvos gyventojams, perkame iš ES šalių.

Optimistiškas tik mėsinių galvijų ir avių skaičiaus didėjimas, tačiau jų mėsa brangi arba nėra populiari tarp vartotojų

Mėsos suvartojimas vienam šalies gyventojui kasmet didėja. 2018 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus suvartojo 99 kg mėsos ir jos produktų. Tai atitinka ES šalių vidurkį. Kiauliena ir paukštiena išlieka labiausiai vartojamos mėsos rūšys. Per metus Lietuvos gyventojas suvalgo apie 50 kg kiaulienos ir 38 kg paukštienos. Tik jautienos (6 kg gyventojui) ir avienos (0,5 kg gyventojui) suvartojama daug mažiau nei ES šalių vidurkis. Valgyti mėsą mėgstame, tik ne gyvulius auginti...

Griežtas gyvulių auginimo reglamentas aplinkosaugos požiūriu, didėjanti tarptautinė konkurencija, didėjančios auginimo sąnaudos bei mažai didėjančios gyvulių supirkimo kainos – tai vienos svarbiausių priežasčių, dėl ko Lietuvos ūkiai atsisako gyvulių auginimo verslo.

Jaunieji ūkininkai dėl pakankamai imlaus darbo nėra suinteresuoti šia veikla. Kiekvieną naują ūkininką labiausiai domina įvairios subsidijos ir išmokos, kurių gyvulininkystė gauna šiek tiek mažiau nei augalininkystė. Galbūt šis santykis turėtų būti žymiai didesnis gyvulininkystei.

Pieno sektorius yra didžiausias Lietuvos gyvulininkystėje. Jo dalis sudaro 14 proc. visos žemės ūkio bendrosios produkcijos. Ši gamybos dalis per 15 metų sumažėjo daugiau kaip 10 procentinių punktų, tačiau išliko didžiausia dalimi gyvulininkystėje.

Pieno gamybos dalis bendrojoje žemės ūkio produkcijoje mažėjo tiek dėl pieno gamybos apimčių kritimo, tiek dėl supirkimo kainų sumažėjimo, ypač 2015–2016 m. Žalio pieno supirkimas 2018 m., palyginti su 2010 m., sumažėjo beveik 13 proc., nors karvių skaičius mažėjo dar daugiau – 26 proc.

Didėjantys pieno primilžiai iš dalies kompensavo pieno netektį. Pieno perdirbimo pramonei trūkstant žaliavos, 2018 m. buvo importuotas visų laikų rekordinis žalio pieno kiekis – 448 tūkst. t. Tai sudarė 25,6 proc. pieno pramonės perdirbto pieno. Pieno iš esmės įmonėms neužtenka, tačiau viskas priklauso nuo pasaulinės pieno produktų rinkos pasiūlos paklausos svyravimų bei perdirbėjų požiūrio į žemdirbį.

Jau 5 metai kaip šalyje afrikinis kiaulių maras palaipsniui naikina auginamų kiaulių vietas ir kiekį. Maro židiniai plečiasi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse. Sveikų kiaulių praradimai (dėl draudimo auginti buferinėje zonoje) mažina kiaulienos pasiūlą bei didina šios mėsos importą.

Tačiau ne maras yra tikroji kiaulių mažėjimo priežastis. Žymiai svarbesnis buvo 2011-2012 metų laikotarpis, kuomet dėl didelių grūdų kainų ūkiai, turintys dirbamos žemės, atsisakė auginti kiaules. Kiaulių skaičiaus sumažėjimas vidaus rinkoje buvo palankus kiaulienos importuotojams, kurie pasidarė solidūs konkurentai šalies kiaulių augintojams. Ar ši žemdirbių veikla atsikovos prarastas pozicijas, iš dalies priklauso nuo valstybės paramos.

Didelę reikšmę mėsinių galvijų plėtrai turėjo tiesioginių išmokų ir investicinės paramos skyrimas. Vien mėsinių galvijų auginimui per 2014–2018 metus buvo skirta apie 47 mln. EUR. Ir tai davė rezultatų: mėsinių galvijų skaičius per šį laikotarpį išaugo net 80 proc.

MŪ inf.