Varėna. Varėnos krašto ūkininkai Dalija ir Stasys Barkauskai jaunystėje gyvenimą kūrė Vilniuje.

Jau buvo ten įleidę šaknis, bet po 10 metų su dviem mažais vaikais grįžo į gimtąjį Voriškių kaimą.

Sukūrę gyvulininkystės ūkį atgal niekada nesižvalgė, juolab kad ūkininkavimą pasirinko ir jų jaunėlis sūnus Marius.

Barkauskai – vieni pirmųjų Varėnos rajono ūkininkų. Nuo pat pradžių plėtojo pieno ūkį, gyvulininkystė smėlingose jų žemėse – geriausia išeitis. Prieš keletą metų mokslus baigęs sūnus Marius įsigijo mėsinių galvijų. Tad šiuo metu šeima plėtoja dviejų krypčių gyvulininkystę.

Su Europos Sąjungos parama pradėję kurti ūkį ir toliau pagal galimybes dalyvaujantys investiciniuose projektuose, Barkauskai pamažu didina bandą, šiuo metu ūkyje yra per 200 galvijų.

Jų darbą ir pastangas gyrė ne vienas ūkyje lankęsis žemės ūkio ministras, šeimos atmintyje išlikęs šiltas susitikimas su Prezidentu Valdu Adamkumi. Barkauskai triskart įvertinti „Metų ūkio“ konkurse, kurio laureatais tapo ir 2019-aisiais – užėmė 1-ąją vietą Varėnos rajone ir sulaukė premjero Sauliaus Skvernelio padėkos.

Stasio (kairėje) ir Mariaus Barkauskų ūkyje dar dominuoja mišrių veislių galvijai, bet jau auga ir grynakraujų limuzinų prieauglis

Šeimos ūkis darbuotojų nesamdo, visi darbai gula ant jų pačių pečių. Dalijos rūpestis melžimas, Stasio – gyvulių priežiūra, Mariaus – šėrimas ir visi kiti svarbiausi darbai, ūkio strategija. Ūkyje dabar laikoma apie 30 pieninių karvių, 70 karvių žindenių, 40 vienų metų amžiaus penimų veršių, 34 metinukės ir 27 – dvimetės telyčios. Mažų veršelių Barkauskai neparduoda jau penktus metus – didesnė pridėtinė vertė gaunama juos pardavus užaugintus.

Ūkyje pieninės karvės kergiamos su buliumi. Gauti mišrūnai jau auginami kaip mėsiniai – taip rengiamasi pereiti į mėsinę gyvulininkystę. „Mes senstame, o kas melš? Darbuotojų rasti mūsų krašte neįmanoma“, – sako šeimos galva Stasys. Anksčiau melžėjas samdė, bet tik karvės ir įrengimai kentėjo dėl prastų darbuotojų. Ūkininkas piktinasi, kad šalies valdžia su savo socialine politika sudarė tokias sąlygas, jog gyventi iš pašalpų apsimoka labiau negu dirbti.

Geriausiais laikais ūkyje buvo 50 piendavių. Rištinio laikymo tvartą ūkininkavimo pradžioje statė patys, įrengė pieno liniją, mėšlo šalinimo sistemą. Jau ateina laikas atsinaujinti, tačiau į pieno ūkį, jeigu situacija reikšmingai nepasikeis, Barkauskai investuoti nesirengia. Dabartinis planas – pieno ūkį išlaikyti dar ketverius metus, kol baigsis įsipareigojimai NMA.

„Dėl Rusijos embargo kilusi pieno krizė mums nesibaigia iki šiol. Jeigu ne tiesioginės išmokos, jau būtume žlugę. Tik jos gelbsti ir leidžia sumokėti didesnes skolas, įsigyti būtiniausių darbo priemonių“, – teigia Marius.

Nuo šių metų pradžios S. Barkauskas pieną sutarė parduoti privačiam asmeniui, kuris žada mokėti kiek didesnę kainą, nei mokėjo perdirbimo įmonės. Tačiau 25 centų, kurie, Mariaus skaičiavimu, būtų minimali kaina, padengianti gamybos sąnaudas ir leidžianti uždirbti truputį pelno, vis tiek negaus. Paskutinį kartą gerą pieno kainą – 1,1 lito – Barkauskai gavo priešpaskutiniais metais iki euro įvedimo.

D. Barkauskienė priduria, kad dirba 30 metų, o gyvena, nors ir renovuotuose, bet tėvų namuose, buvusioje pradinėje mokykloje, kurioje daug metų mokytojavo jos mama. Viskas ūkiui, gyvuliams, o sau nelabai ir lieka. „Kai kūrėme ūkį, buvo daug noro ir tikėjimo. Bet jeigu dabar reikėtų viską kartoti iš naujo, į kaimą turbūt negrįžčiau“, – pripažįsta moteris.

Marius pritaria mamai, kad sunkiausia – nestabilumas ir negalėjimas planuoti ateities. „Galime įdėti daug pastangų, bet nežinome, koks bus galutinis rezultatas, kokia bus ekonominė grąža. Kaip dėlioti biudžetą, jeigu nežinome, kiek uždirbsime? Mums kiekvieni metai – loterija“, – teigia Marius, kurio žinios, darbštumas ir padeda šioje loterijoje kai kada laimėti.

Visą publikaciją skaitykite vasario mėn. žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.