Kaunas. Pavasarį soduose išryškėjo ne tik šaltos ir snieguotos žiemos padariniai, bet ir kiškių bei pelinių graužikų padaryta žala, pastebi mokslininkai ir praktikai.

Šią žiemą šalčiai prasidėjo tik po Naujųjų metų, kai sodo augalai jau buvo gilioje ramybėje, tačiau, lyginant su pastarųjų šiltų žiemų tendencijomis, tęsėsi neįprastai ilgai. 

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus mokslo darbuotojo dr. Juozo Lanausko teigimu, nors šalčiai tęsėsi ilgai, bet orai buvo ramūs, be vėjo, todėl daugumoje sodų vaismedžiai pašalo ne stipriai.

„Dažniausiai nukentėjo tik jautresnių trešnių, slyvų, kriaušių, obelų veislių metūgliai su žiediniais pumpurais. Nuo didesnio pašalimo vaismedžius išgelbėjo ant šakų susiformavęs apsauginis ledo sluoksnis“, – pastebi J. Lanauskas. 

LAMMC Sodininkystės instituto soduose nuo šalčio labiausiai nukentėjo ispaniška trešnių veislė Spaniche Kirche, o lietuviškų trešnių veislių – Mindaugė, Irema BS pašalo tik ūglių galiukai (iki 5 cm), panašiai nutiko ir slyvoms Viktorija, Jubileum, o iš obelų jautriausia pasirodė veislė Galaval. 

Tai, kad ši žiema patikrino kriaušių atsparumą šalčiui, teigia ir Kauno r. „Malinausko medelyno“ savininkas, sodininkas dr. Kęstutis Malinauskas. Anot jo, labiausiai apšalo rudeninių veislių Conference ir General Leclerc vienmečiai sodinukai, veislė Patten nuo šalčio nukentėjo mažai, o vasarinės kriaušės Vasarinė sviestinė, Ankstyvoji dūlia ir Jules Guyot visai nepašalo.

Iš kaulavaisių šalčiai daugiausiai žalos padarė slyvų sodinukams, taip pat pašalo trešnės Kristina, o štai vyšnios nuo šalčio visai nenukentėjo.

Pasak Pasvalio r. UAB „Aukštikalnių sodai“ direktoriaus Arvydo Paškevičiaus, šią žiemą nuo šalčio nukentėjo jautresnių šalčiui obelų veislių – Šampion, Rubin, Ligol metūgliai, o šalčiui atsparios obelų veislės Alva ir Skaistis nenukentėjo visiškai. 

Molėtų r. Asvejos regioniniame parke su šeima ūkininkaujantis Gediminas Cijūnaitis sako, kad šią žiemą nuo šalčio labiausiai nukentėjo kai kurie persikai ir abrikosai. Jauni obelų, kriaušių ir kiti vaismedžiai iki trejų metų buvo jautresni, o senesni išgyveno geriau.

J. Lanauskas atkreipia dėmesį, kad nuo didelio šalčio ir aktyvios saulės poveikio ypač nukentėjo iš rudens nenubaltinti vaismedžių kamienai – iš pietų pusės sutrūkinėjo jų žievė.

Mokslininkas pastebi, kad pažeistus kamienus reikia kuo skubiau gydyti, nuo šalčio atsivėrusias žaizdas patartina nutepti vandens emulsinių dažų ir 2 proc. fungicidų mišiniu.

Vaismedžiai – stipriai apgraužti

Žiemą stora sniego danga ir maisto trūkumas į sodus atginė laukinius gyvūnus kone visoje Lietuvoje. Neaptvertuose soduose ar patekę per tvorų plyšius kiškiai, stirnos stipriai apgraužė vaismedžių, ypač obelų, kamienus ir net jų šakas.

„Mūsų šeimos medelyne stirnos (peršokusios per 1,6 m aukščio tvorą ir prasispraudusios per jos plyšius) nugraužė apie 70 proc. obelų sodinukų, kriaušaičių, slyvaičių tik paragavo, o kitų vaismedžių visai nelietė“, – pasakoja K. Malinauskas. 

Jis pasakoja, kad stirnas ir kiškius vilioja obelų žievėje esantys junginiai, todėl žvėrys jaunus obelų medelius gali apgraužti ne tik žiemą, bet ir rudenį ar net ankstyvą pavasarį.

Medelyno savininkas sako, kad tai – gera pamoka, jog sodus būtina dažnai lankyti, apžiūrėti vaismedžius, įrengti aukštesnes tvoras.
Jei iš rudens nebuvo pasirūpinta nuodais, daug žalos galėjo padaryti ir graužikai, ypač jaunuose soduose. Kadangi pasnigo dar nespėjus žemei įšalti, po stora sniego danga jiems buvo šilta ir palankios gyvenimo sąlygos. 

Pasak K. Malinausko, vaismedžių, ypač obelų, kamienams padarytos kiškių, stirnų ir pelinių graužikų žaizdos gyja labai sunkiai arba visai neužgyja. Jeigu vaismedžių aplink apgraužtas kamienas ir stipriai pažeistos šaknys – jie gali žūti. Soduose vaismedžių netektis paaiškėja tik nutirpus sniegui ir išėjus pašalui, kai nugraužtomis šaknimis medeliai tiesiog nuvirsta ant šono.

„Mažesnes ir mažiau pavojingas graužikų padarytas žaizdas, kai aplink kamieną pažeista tik apie trečdalis žievės, gydykite įvairiais gydomaisiais mišiniais. Dideles žaizdas, bet likus iki pusės ar nors trečdalio kamieno gyvos žievės, gydykite vaismedžius skiepijant tilteliu“, – pataria J. Lanauskas.

Apgraužtus kamienus reikia kuo greičiau, dar nespėjusias žaizdoms apdžiūti, užtepti vandens emulsiniais dažais su fungicidu arba plonu sluoksniu pakaitinto sodo tepalo.

Priežiūros darbai pavasarį

Žiema iššūkių nestokojo, tačiau kokie darbai sode būtina dabar? G. Cijūnaitis pataria įprastai genėti vaismedžius, pašalinti nušalusias šakeles. Vėliau, pilnai išryškėjus žiemos padariniams, reikės papildomai genėti gegužės mėnesį, pradėjus žydėti sodams.

Kai išlieka bent dalis gyvo medelio, laukite, kol išsprogs miegantis pumpuras, tuomet nukirpkite negyvą kamieno dalį, palikdami 20–30 cm ir prie jo pririškite išsprogusį ūglį“, – pataria sodininkas, pridurdamas, kad pririšus formuojasi tiesus kamienas.

Po šaltos žiemos G. Cijūnaitis pataria sodo augalus profilaktiškai nupurkšti vario sulfato tirpalu, o gegužę – tinkamais fungicidais. Vėliau vaismedžius reikės patręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, per lapus pastiprinti amino ir fulvo rūgštimis.

J. Lanauskas atkreipia dėmesį, kad antroje vasaros pusėje nereikėtų sodo augalų tręšti azotinėmis trąšomis, jie nes nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai.