Ignalina/Joniškis. Servitutiniais keliukais žemės savininkai privalo leisti naudotis ir kitiems. Tačiau ūkininkai skundžiasi, kad šių keliukų priežiūra dažniausia gula ant jų pečių. Kita problema - rekonstruojant krašto bei magistralinius kelius, apie žemės ūkio techniką pamirštama - į pagrindinį kelią įrengiami siauručiai įvažiavimai kombainams sunkiai įveikiami.

Ypač dažnai su servitutinių kelių priežiūros problema susiduria ūkininkaujantieji šalia miško. Žemdirbiai skundžiasi, kad medienvežėmis kelius sugadinę miško valdų savininkai neskuba jų tvarkyti (miško savininkų požiūrį į problemą rasite čia).

Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė teigia, jog ūkininkų ir miškininkų keliai viename miškingiausių šalies rajonų ypač dažnai susikerta, neišvengiama ir konfliktų.

Problemų iškyla, kuomet kertamas miškas ir mediena sunkiasvorėmis ir didelių gabaritų medienvežėmis gabenama pažliugusiais keliais. O tie keliai ir keliukai neretai per ūkininkų laukus vingiuoja.

„Kai žemė sausa ar pašąlę, tikrai niekas jokių pretenzijų nereiškia. Tačiau didžiausių nuostolių ūkininkai patiria tuomet, kai, pažliugusį kelią sugadinę, ne tik jo nesutvarko, bet net kitą šalia išvažinėja. Pabandyk paskui jį įdirbti", - ūkininkų problemas išsako M. Lukaševičienė.

Tenka budėti šalikelėje

Surasti kelią sugadinusį ir dirvas išvažinėjusį kaltininką, jei jis pats geranoriškai neatstato padarytos žalos, anot pašnekovės, beveik neįmanoma. Mat miško valdų yra daug, skirtingiems savininkams jos priklauso. Be to, iki jų ne tik patys savininkai, bet ir medienos supirkėjai važiuoja ir toli gražu ne visi elgiasi atsakingai.

Yra girdėjusi ji ir tokių atvejų, kuomet riboženklius medienvežės nugriauna, sugadina. Buvo kilę diskusijų tarp ūkininkų, kad reikėtų į teismus kreiptis. Mat už riboženklių naikinimą numatytos net baudos. Pašnekovė tikina, kad ūkininkams net budėti prie keliukų tenka, nes pasiskundus dėl išvartytų ar sugadintų riboženklių žemėtvarkininkams, pastarieji teiraujasi, kas tai padarė.

Susitarti naudingiau nei konfliktuoti

„Į miškus vedantys keliai daugeliui reikalingi - miškininkams, medžiotojams, ugniagesiams ir kt. Servitutiniu keliu ūkininkai uždrausti naudotis neturi teisės - jei pakeis lauko konfigūraciją, kelią privalo palikti kitoje vietoje. Tačiau visuomet galima surasti sprendimą, tartis", - pirmininkė tikina, kad dažniausiai taip ir įvyksta.

M. Lukaševičienė džiaugiasi, jog pastebimai į gerą pastaruoju metu pasikeitė žemdirbių santykiai su medžiotojais, kurie servitutiniais keliais, bandokeliais naudojasi nuolat.

Ji pabrėžia, jog konfliktų gerokai sumažėjo. „Dėl to laimi abi pusės - medžiotojai, kurie savo būrelių plotus prižiūri, juose medžioja ir ūkininkai, kurių pasėliai nuo laukinių žvėrių mažiau nukenčia", - įsitikinusi pašnekovė.

Projektai prasilenkia su poreikiais

Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio rajono skyriaus pirmininkė Lilija Šermukšnienė kelia problemą, kuri susijusi krašto ar net magistraliniais keliais. Tvarkant, rekonstruojant šiai kategorijai priskiriamus kelius, dažniausiai naudojamos europinės lėšos, taigi ir keliai įrengiami remiantis europiniais reikalavimais. Tačiau būtent dėl to neretai ir kyla nepatogumų šalia tų kelių gyvenantiems ūkininkams, turintiems stambių gabaritų žemės ūkio technikos.

„Kelininkai tarsi ir padaro nuovažas nuo pagrindinio kelio į kaimo keliuką, tačiau jos būna toks siauros, jog kombainui neįmanoma išsukti. Jie teigia, kad toks yra projektas. Kaip tuomet žemdirbiui patekti į toliau esantį lauką, iki kurio dar reikia pagrindiniu keliu galą pavažiuoti?" - nepatogumus, apie kuriuos nebuvo pagalvota rengiant projektus, kelia pirmininkė.

L. Šermukšnienė sako, jog prieš keletą metų buvo pradėtas rekonstruoti magistralinis kelias Ryga‒Šiauliai‒Tauragė‒Kaliningradas, einantis ir per Joniškio rajoną. Kadangi jo rekonstrukcija dar nebaigta, galima būtų padėtį bent iš dalies ištaisyti - įrengiant ir išasfaltuojant platesnes nuovažas nuo pagrindinio kelio į šalutinius keliukus.

Tikslingai naudojant lėšas, problemų sumažėtų

Joniškio ūkininkai dėl šių problemų ne kartą yra kreipęsi į Seimo narius. Vienas kitas nuvažiavimas nuo pagrindinio kelio buvo išplatintas, tačiau dauguma taip ir liko neįveikiami stambių gabaritų žemės ūkio technikai. Anot L. Šermukšnienės, tvarkant kelius dar nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad jie turėtų būti pritaikyti važiuoti ir žemės ūkio tecnika. Tuo labiau, kad žemės ūkio techniką įsigiję žemdirbiai ir kelių mokesčiais apmokestinti.

„Gerai, kad tvarkomi pagrindiniai keliai, tačiau manome, jog tikrai ne visuomet lėšos panaudojamos tikslingai. Ne visur reikalingos ir dabar dažnai įrenginėjamos salelės važiuojamoje kelio dalyje. Jų įrengimas brangiai kainuoja. Būtų galima tomis pačiomis lėšomis išspręsti daugelį kitų problemų", - apmaudo neslepia pirmininkė.

L. Šermukšnienė yra Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotoja. Todėl įvairių valstybės valdymo institucijų slenksčius minti jai dažnai tenka.

„Prieš keletą metų kelininkams buvo perduota 50 mln. eurų europinių lėšų kaimo keliams tvarkyti, kurie buvo skirti Žemės ūkio ministerijai. Kadangi dauguma kaimo kelių iki šiol atrodo apgailėtinai, Lietuvos ūkininkų sąjunga imasi žygių, kad šiuos pinigus kelininkai ministerijai gražintų. Lėšos tikrai nemenkos. Jei jos būtų išskirstytos savivaldai, kaimo kelius būtų galima geriau sutvarkyti", - neabejoja L. Šermukšnienė.

MŪ inf.