Kaunas. Mišrūs ūkiai augalininkystę ir gyvulininkystę sujungia į darnią sistemą. Į šį ūkininkavimo būdą pradėta žiūrėti naujai, ypač klimato kaitos akivaizdoje.

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Vytauto Liako, šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad mišrūs ūkiai perspektyvūs ir reikėtų juos plėtoti. Tačiau jų nauda visada buvo akivaizdi, galbūt tik ne visada aptariama.

„Į mišrius ūkius šiandien žvelgiame kaip į kažką naujo, tačiau tai senas modelis, tik gal pradėjime žvelgti į tai kitomis akimis, kai kilo pavojus dirvožemiui“, – svarsto mokslininkas.

Darnus ciklas

Mišrus ūkis – tai ne tik dviejų sektorių (augalininkystės ir gyvulininkystės) junginys. Jis taip pat sukuria uždarą ciklą, kuriame viena ūkio šaka palaiko kitą, o šalutiniai produktai virsta vertingais ištekliais.

Šioje sistemoje mėšlas tampa ne problema ar atlieka, o vertinga dirvožemio gerinimo priemone. Tuo įsitikino ir Marijampolės savivaldybės jaunasis ūkininkas Mykolas Šveikauskas, kuris jau keletą metų žengia mišraus ūkininkavimo keliu.

„Mėšlo panaudojimas dirvožemiui suteikia ne tik momentinės naudos, nes gauni didesnį derlių, bet ir išliekamąją vertę. Juk dirvožemyje vis tiek kažkas lieka, todėl formuojasi humusas. O naudojant tik mineralines trąšas, dirvožemis prastėja, jis rūgštėja“, – sako M. Šveikauskas.

Jo įsitikinimu, mėšlas yra svarbi sveiko dirvožemio sudedamoji dalis, juolab dabar, kai ir Lietuvoje yra degradavusių dirvožemių. „Reikia ir dirvožemiui ką nors duoti, o ne tik iš jo imti“, – priduria ūkininkas.

Mokslas tai patvirtina – organinės trąšos (šiuo atveju mėšlas) padeda ne tik išsaugoti, bet ir atkurti dirvožemio kokybę.

„Naudojant organines trąšas, sumažinamas cheminių trąšų poreikis, o, kaip žinia, cheminės trąšos prisideda prie azoto oksidų emisijų. (...) Be to, reikšmingai skiriasi pasėliai, kur gyvulių mėšlas naudojamas kaip trąša“, – teigia dr. V. Liakas.

Mokslininkas primena ir tai, kad dirvožemio sveikatai palaikyti svarbi sėjomaina, o mišriuose ūkiuose ji yra gerokai įvairesnė.

Mat kukurūzai, dobilai, liucernos ir kitos gyvuliams reikalingos kultūros ne tik tampa jų pašaru, bet ir teigiamai veikia dirvožemį, padeda sukaupti daugiau anglies.

Štai todėl ūkininkas M. Šveikauskas ir mano, kad net ir stambiam ūkiui keletas gyvulių tikrai nepamaišytų.

„Nesvarbu, ūkis smulkus ar stambus, net keli gyvuliai būtų naudingi, jie gali padidinti ūkio tvarumą.

Galbūt ūkininkui, kuris turi 500 ha, keletas gyvulių labai didelės naudos neduos, bet bent jau dalį dirvožemio su jų mėšlu galėtų pagerinti“, – neabejoja jaunasis ūkininkas.

Lengviau išgyventi krizes

Mišrūs ūkiai išsiskiria gebėjimu prisitaikyti prie ūkininkavimui nepalankių pokyčių. Tai ypač svarbu, kai vis dažniau tenka susidurti su klimato išdaigomis, rinkų neapibrėžtumu ar staigiais gamybos sąnaudų šuoliais.

„Jeigu vienais metais nepasiseka su grūdais, tarkime, mažos supirkimo kainos ar derlių sumažina stichinės nelaimės, situaciją gali gelbėti gyvulininkystė.

Tą patį galima pasakyti ir apie augalininkystę, kai su gyvuliais kyla problemų, būna daug jų kritimų ar pan.“, – sako Mykolas ir priduria, kad tai kai kuriais atvejais gali ne tik padėti išlipti iš finansinės duobės, bet ir išvengti bankroto.

Tokiu būdu diversifikuojamos pajamos, o tai – svarbi rizikų valdymo priemonė.

„Mišriam ūkiui lengviau išgyventi krizes, nes gali efektyviau išnaudoti vietinius išteklius, sumažinti priklausomybę nuo įvežamų trąšų, pašarų ar energijos. Seniai įrodyta, kad tokia ūkininkavimo forma prisideda prie ekonominio atsparumo didinimo“, – pabrėžia dr. V. Liakas.

Gamtai palankesni sprendimai

Mokslininkas primena, kad mišrus ūkininkavimas padeda tvariau valdyti išteklius, mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, prisideda prie anglies kaupimo dirvoje ir didesnio biologinės įvairovės išlaikymo.

„Mišrūs ūkiai šiuo atveju pataiko į dešimtuką, nes tokiuose ūkiuose vyrauja daugiau augalų rūšių ir yra išsaugoma laukinė gamta“, – pažymi dr. V. Liakas.

Mišriuose ūkiuose gyvuliams dažniausiai užsiauginama ir pašarų. „Svarbu pažymėti, kad pašarai dažniausiai auginami vietoje, o tai mažina transportavimo sąnaudas ir su tuo susijusias emisijas“, – dar vieną mišraus ūkininkavimo privalumą tvarumo kontekste įvardija mokslininkas.

Tiesa, dr. V. Liakas pripažįsta, kad tik gyvulininkystės ūkiai gali kelti problemų, nes jie susiduria su iššūkiais dėl metano emisijų, mėšlo tvarkymo ir vandens taršos.

„Teko lankytis 11 000 karvių fermoje, kur aktualios šios problemos, nes pašarai ir visi priedai perkami, tad susikaupiama daug atliekų. Tačiau ir šiuo atveju rastas sprendimas – greta gaminamas kompostas, kuris parduodamas augalininkystės ūkiams“, – dalijasi dr. V. Liakas.

Be to, šiandienės inovacijos leidžia mišriems ūkiams iš mėšlo gaminti kompostą ar elektros energiją.

Mokslininko teigimu, beveik visi Vokietijos ūkiai, kuriuose jam teko lankytis, turi biodujų jėgainę, o liekanos iš jėgainių išvežamos į laukus, kur yra naudojamos kaip trąša.

Reikia prisiimti atsakomybę

Anot M. Šveikausko, mišrų ūkį valdyti nėra lengva, o ir mėšlą panaudoti daug kainuoja, nes brangu jį įterpti, išsklaidyti. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad ne visada reikia mąstyti tik apie pelną.

„Reikia pagalvoti ir apie tvarumą, apie ateities kartas, kad būtų kam paskui tą žemę dirbti ir kad ji išliktų gyvybinga.

Nesvarbu, kad esame žemės savininkai ar ją nuomojame, mūsų atsakomybė – išlaikyti dirvožemį sveiką. Turime žiūrėti ne tik į save, bet ir į tai, kas liks po mūsų“, – pabrėžia ūkininkas.

Vis dėlto neretai gyvulininkystė nėra patrauklus pasirinkimas jaunimui, mat, dr .V. Liako teigimu, mišriems ūkiams reikia ne tik daugiau žinių, bet ir laiko. Tad juos plėtojant praktiškai nelieka laisvalaikio, o ir „karvei nepasakysi, kad reikia atostogų“.

Nepaisant to, būtent mišrus ūkininkavimas gali pasiūlyti stabilumą, lankstumą ir atsparumą tiek ekonominiams, tiek ir klimato iššūkiams.

„Tokių ūkių praktikos – nuo mėšlo kompostavimo iki sėjomainos, nuo vietinės pašarų gamybos iki energetinio savarankiškumo – ženkliai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo, dirvožemio atkūrimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo“, – apibendrina VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Vytautas Liakas.

Ar tai reiškia, kad mišrūs ūkiai klimato kaitos kontekste tampa ne alternatyva, o būtinybe? Spręsti kiekvienam.