Babtai (Kauno r.).  Balandžio mėnesį sprogsta agrastų, serbentų ir aviečių pumpurai, pradeda augti braškės, tad dabar pats metas patręšti sodo augalus.

Nors, palyginti su daržovėmis, uogoms išauginti reikia mažiau maisto medžiagų, tačiau būtina jas tiksliai subalansuoti.

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute praėjusią savaitę vykusiame seminare „Uoginių augalų apsauga ir mityba“ instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Juozas Lanauskas akcentavo, kad vienas iš pagrindinių veiksnių gausiam ir geros kokybės derliui užauginti yra tinkama augalų mityba. To pasiekti galima teisingai diagnozavus maisto elementų poreikį.

Pasak J. Lanausko, paprastai uogynai tręšiami per dirvą ir tik išimtiniais atvejais, kai tenka kuo greičiau optimizuoti augalų mitybą, sutrikusią dėl nepalankių drėgmės sąlygų, pašalimo, dirvožemio netinkamos reakcijos, augalus reikėtų purkšti trąšų tirpalais per lapus. Augalų mityba labai priklauso nuo dirvožemių ir metereologinių sąlygų.

Mokslininkas Juozas Lanauskas atkreipė sodininkų dėmesį, kad mažiausiai maisto elementų sunaudoja serbentai ir agrastai, daugiau – avietės ir braškės

Serbentų ir agrastų tręšimas

Jaunus uogynus svarbiausia pakankamai aprūpinti azotu. Pirmais metais patartina tręšti kiekvieną augalą individualiai arba maždaug 1 m pločio augalų juostas. Pakanka 30–40 kg/ha azoto (N). Rudenį įveistus uogynus reikėtų tręšti balandžio antroje pusėje, pasodintus pavasarį – praėjus maždaug mėnesiui nuo pasodinimo.

Antraisiais metais po sodinimo rekomenduojama tręšti 50–75 kg/ha azoto, išberiant trąšas vaiskrūmių eilėse 1,5 m pločio juostoje. Azoto trąšų normas jauniems uogynams reikia koreguoti pagal lapų spalvą ir ūglių augimo intensyvumą. Jei augalai vešliai auga, jų lapai yra tamsiai žali, tręšiama minimaliomis azoto normomis. Silpnai augantys šviesiais lapais augalai tręšiami gausiau. Tokiu atveju trąšas patartina išberti per 2 kartus: pirmąkart – anksti pavasarį, kai pradžiūsta dirva, antrąkart – maždaug po mėnesio nuo pirmo tręšimo.

„Jei lauką prieš uogyno įveisimą patręšėme kaliu arba dirvožemio analizės parodė, kad tręšti nereikia, pirmuosius 2–3 metus kalio trąšų naudoti nebūtina, – sako J. Lanauskas. – Jei kalio dirvožemyje trūko, bet prieš įveisimą nepatręšėme, nelygu dirvožemio kalingumas, kasmet reikėtų išberti 50–120 kg/ha K₂O“.

Derantys serbentynai tręšiami šiek tiek kitaip. Nuo trečiųjų augimo metų rekomenduojama azotu tręšti visą serbentų uogyno plotą. Esant normaliai augalų mitybai, išberti 80–100 kg/ha azoto. Didesnes azoto trąšų normas rekomenduoja išberti per 2 kartus. Pirmąkart tręšti anksti pavasarį, antrąkart – žydėjimo pabaigoje.

Jei reikia, kalio trąšomis galima tręšti rudenį arba anksti pavasarį, fosforo trąšomis – rudenį. Iš rudens panaudotos fosforo trąšos lengviau įsigers į dirvą ir greičiau taps prieinamos. Trūkstant magnio, magnio sulfatu arba kiseritu galima patręšti tiek rudenį, tiek anksti pavasarį.

Vasarinių aviečių tręšimas

Pirmuosius 1–2 metus vasarinės avietės, derančios ant dvimečių stiebų, tręšiamos tik azoto trąšomis 100–120 kg/ha  norma. Jauname avietyne azotinės trąšos išbarstomos augalų juostose per 3–4 kartus: balandžio pradžioje ir gegužės antroje pusėje – birželio pradžioje (kas 10–14 dienų). Mokslininkas atkreipia augintojų dėmesį, kad azoto trąšas išberti per keletą kartų ypač rekomenduotina lengvose dirvose įveistuose avietynuose.

Aviečių reikia nepertręšti, nes jauni stiebai gali nespėti subręsti ir žiemą pašals. Trąšų normas reikia koreguoti ir pagal avietyno būklę: lapų žalumo intensyvumą, stiebų augumą, tankumą, tarpubamblių ilgį, krūmo sveikumą. Pavyzdžiui, jeigu tarpubambliai trumpesni negu 7–10 cm, azotu galima tręšti gausiau; jeigu ilgesni kaip 10 cm, azoto trąšų reikia mažiau.

Remontantines avietes, auginamas vienam derliui per metus gauti, rekomenduojama tręšti maždaug trečdaliu didesne azoto trąšų norma negu vasarines avietes

Derančiuose avietynuose apie 2/3 numatytos azoto trąšų normos išberiama anksti pavasarį, likusi dalis – žydėjimo pabaigoje. Kalio trąšomis galima tręšti rudenį arba anksti pavasarį, fosforo, jei reikia – rudenį. Iš rudens panaudotos fosforo trąšos lengviau įsigers į dirvą ir greičiau taps prieinamos avietėms.

Trūkstant magnio, magnio sulfatu arba kiseritu galima patręšti tiek rudenį, tiek anksti pavasarį. Jeigu būtina pakalkinti dirvą, tą reikėtų padaryti iš rudens.

Braškynų tręšimas priklauso nuo auginimo būdų

Skirtingai tręšiamos atvirame grunte, plėvele mulčiuotose lysvėse, substrato talpose lauke, šiltnamiuose arba po priedangomis auginamoms braškės. Braškėms auginti tinkami priesmėlio ir priemolio humusingi (humuso > 2 proc.) dirvožemiai, kuriuose yra pakankamai fosforo (P₂O₅ 100–150 mg/kg) ir kalio (K₂O 150–200 mg/kg), jų pH 5,5–6,5.

Labai apdairu maisto medžiagų poreikį apgalvoti dar prieš įveisiant braškyną: patariama ruošiant dirvą įterpti 40–60 t/ha mėšlo. Dirvas, kuriose vidutiniškai gausu fosforo ir kalio, reikėtų patręšti 80 kg/ha P₂O₅ ir 120 K₂O norma. Jei braškyne bus įrengta fertigacijos sistema, trąšų normą galima sumažinti perpus.

Pavasarį pasodintos jaunos braškės tręšiamos 40–50 kg/ha azoto (N) norma. Pusė šio kiekio išberiama, kai augalai išaugina 1–2 naujus lapelius, kita pusė – apie birželio vidurį.

Jei braškynas buvo įveistas vasaros pabaigoje arba rudenį, pavasarį tręšiama 40–50 kg/ha azoto norma. Pusė šios normos išberiama anksti pavasarį, kita pusė – gegužės pabaigoje.

Derančius braškynus azoto trąšomis tręšti rekomenduojama tuoj po derliaus nuėmimo. Trąšų norma 30–50 kg/ha azoto

Kalio ir fosforo trąšomis prieš įveisimą netręštą braškyną arba augalams trūkstant minėtų elementų, reikia patręšti 30–60 kg/ha P₂O₅ ir 50–80 K₂O norma. Tręšiama po derliaus nuėmimo (kaliu galima tręšti ir anksti pavasarį).

Pagrindinėsazoto trąšos – amonio salietra, amonio sulfatas (abi tinkamesnės neutralios reakcijos dirvose); kalcio salietra, nitraboras (boru praturtinata kalcio salietra) ir kalcio amonio salietra (tinka rūgštesnėse dirvose).

Braškėms tręšti naudojamos kalio trąšos turėtų būti bechlorės. Tinka kalio sulfatas ir kalio magnezija. Pastarųjų sudėtyje yra ir magnio, tad tinkamesnės ten, kur trūksta šio elemento. Dažniau magnio trūksta lengvesnėse dirvose. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas.

Išimtinais atvejais, trūkstant fosforo, galima naudoti amofosą. Reikia atsižvelgti į tai, kad jame be fosforo yra amoniakinio azoto (N:P apie ~ 1:5). Iš amofoso fosforas pasisavinamas greičiau negu iš superfosfato.

Braškes tręšti galima ne tik paprastomis ar sudėtinėmis, bet ir kompleksinėmis trąšomis. Svarbu atkreipti dėmesį į trąšose esantį elementų tarpusavio santykį. Iš makroelementų baškėms daugiausiai reikia kalio ir azoto. Nelygu dirvožemis, kuriame įveistas braškynas, kalio trąšose turėtų būti iki 1,3–1,5 karto daugiau negu azoto, o fosforo gali būti perpus mažiau negu azoto. K:Mg santykį dirvožemyje reikėtų palaikyti artimą 4:1. Jeigu kalio per daug, braškėms gali pradėti trūkti magnio.

MŪ inf.