Šiaulių r. / Zarasų r. Šventinis laikotarpis edukaciniuose gyvulėlių ir paukštelių ūkiuose ramus. „Raiba plunksna“ ir „Lapės slėnis AMV“ lankytojus susipažinti su gyvūnais priima susitarus.

Didžiausio vaikų, šeimų, pavienių žmonių antplūdžio edukaciniai ūkiai sulaukia mokslo metų pabaigoje ir vasarą. Per Kalėdas, kai taip norisi tikėti pasaka ir įsitikinti, ar tikrai gyvulėliai prašneka, lankytojų nėra daug.

Šiaulių r., Bertužių k., Orintos ir Vaido Krasauskų įkurtame ūkyje „Raiba plunksna“ šiuo metu ramybės laikas. 

„Žiemą galime daugiau laiko skirti sau. Šiuo laikotarpiu su lankytojais esame pasirinkę dirbti tik savaitgaliais. Tada susitariam iš anksto. Apie vasarį vėl pradedame judėti, įgyvendinti naujas idėjas ir rimčiau darbuotis ūkyje. Lankytojų antplūdį nemažai lemia ir orai“, – dalijasi Orinta Krasauskienė, kuri nuo vaikystės mėgsta rankdarbius: neria, mezga, piešia ant medžiagos, siuvinėja. Šis jos užsiėmimas mėgstamiausias. O ūkyje eksponuojama nemažai jos siuvinėtų paveikslų, kurių dauguma su paukščiais.

„Raiba plunksna“ supažindina su paukščių įvairove

„Raiba plunksna“ pradėta kurti prieš 14 metų (nors oficialiai atsidarė 2009 m.), kai šeima sužinojo, kad laukiasi dvynių mergaičių Adrijos ir Arijos. Tuomet ėmė ieškoti sveikesnio maisto, iš pažįstamų žmonių, auginusių paukščius, gavo informacijos ir įsigijo pirmąsias 10 putpelių. 

„Įsigiję pradėjome domėtis daugiau, važiuoti į parodas. Po truputėlį pas mus atsirado įvairių veislių vištų. Pirmosios apsigyveno Bramos vištos. Jos labai ramios, jaukios. Iš pradžių rinkomės iš pirmo žvilgsnio patikusias veisles, paskui pradėjome pirkti pagal charakterį. Pamažu klausinėti, prašytis į svečius pradėjo mokyklos ir darželiai, norėdami vaikus supažindinti su paukščiais. Galų gale atsidarėme kaip „Raiba plunksna“, – ūkio įkūrimo pradžią prisimena Orinta. 

Šiuo metu sodyboje auginama apie 500 paukščių

Ūkyje gausu plunksnuotųjų ir kitų gyvūnų: veislinės vištos, stručiai, kalakutai, perlinės vištos, fazanai, karveliai, povai, antys, žąsys, papūgėlės, taip pat triušiai, šinšilos, jūrų kiaulytės, žiurkėnai, smiltpelės, degu. Laksto Kamerūno ožkos, Valų juodakaklės ožkos, Kveslando salų mažosios avys, bevilnės Kamerūno avys, škudžių veislės avys, alpakos, ponis, Dovydo elniai, danieliai ir kiti.

Ūkis plyti 3 ha teritorijoje. Didžiausiame aptvare ganosi 38 danieliai ir 7 Dovydo elniai. Lauko ir žiemoti skirtus vidaus voljerus paukščiams gamino Vaidas. Nors ūkis jau nemažas, Krasauskai turi ir kitus nuolatinius darbus.

Kai toks būrys plunksnuočių ir keturkojų, be veterinarų pagalbos šeima neapsieina. Turi, kas ūkį prižiūri ir konsultuoja nuolat. Kadangi vienas žmogus negali visiškai visko išmanyti, kreipiasi ir į kitus veterinarus, jei problemos būna specifiškos ar specifiniams gyvūnėliams (paukšteliams). 

Ūkio poreikiams šeimininkai šiek tiek augina ir javų. Turi išnuomoję žemės. Nuomą gauna grūdais, kurie naudojami ir pašarui. Maišo įvairius grūdinius augalus atitinkamomis proporcijomis. Vištų meniu – kviečiai, miežiai, kukurūzai, žirniai, pupos, avižos. Viščiukus iki 2–3 mėnesių maitina kombinuotaisiais pašarais, kad augimo periodu mityba būtų subalansuota.

„Kadangi esame gyvūnėlių ūkis, tai nepraktikuojame nieko triukšmingo, norim, kad atėjusieji bendrautų su gyvūnais, kad pajustų gamtą, kaimą, kad, pavyzdžiui, galima vaikščioti ne tik plytelėmis, bet ir takeliu iš akmenukų, iš kankorėžių. Vaikai šiais laikais mažai pažįsta gyvūnų, ne visada žino, iš kur atsiranda kiaušinis. Norisi, kad būtų natūralesnė aplinka: akmuo, medis, metalas“, – dalijasi ūkio šeimininkė.

Adrija ir Arija nuo gimimo auga apsuptos gamtos

Į ūkį „Raiba plunksna“ patiems taip pat galima atsivežti maisto gyvūnėliams: obuolių, morkų, kopūstų. Tik yra viena sąlyga. Neleidžiama šių produktų laikyti plastikiniuose maišeliuose, geriau pintinėlėse, popieriniuose krepšeliuose, kibirėliuose, nes pasitaiko, kad smalsūs gyvūnai, paukščiai su snapu gali paimti plastiko ir sulesti, suėsti.

Krasauskai bendrauja su kitais panašių ūkių savininkais, būna, kad ir iš jų įsigyja, apsikeičia vienu ar kitu paukščiu, gyvūnu. Daugiausia kolegų yra iš Lenkijos, Latvijos.

Turėdama nemažai patirties šeima dalyvauja parodose ir kituose tarptautiniuose renginiuose. Viena paskutiniųjų tarptautinė veislinių paukščių paroda vyko gruodžio viduryje Kaune. Spalio pabaigoje Vaidas su Adrija važiavo į Slovakiją. Dukra vežėsi Antverpeno veislės vištas ir buvo pripažinta nugalėtoja atskiroje jaunimo kategorijoje.

Paukščiai auginami ne tik dėl grožio, džiaugsmo, jie yra ir maitintojai. Tai kiaušiniai, mėsa ir plunksnos, iš kurių Orinta gamina papuošalus.

Ūkis pritaikytas labiau žirgams nei žmonėms

Zarasų r. įsikūręs „Lapės slėnis AVM“ iš tikrųjų plyti ten, kur gyvena nemažai lapių ir pati pradžia buvo būtent susidūrimas su šiais laukiniais gyvūnais. „Lapės slėnio“ įkūrėja Aurelija Pašvenskaitė, diplomuota veterinarijos gydytoja, žirginio sporto entuziastė ir profesionali trenerė, pasakoja, kad nemažai metų didmiestyje dirbusi smulkiųjų gyvūnų klinikoje gavo pasiūlymą važiuoti į Sartus. Ir tai priėmė.

Aurelijos Pašvenskaitės dukra Viltė nuo vaikystės su žirgais

„Paklajojusi iš vieno žirgyno į kitą, suradau idealią vietą gyventi, kurti, auginti vaikus, veisti gražuolius žirgus. Tai Zarasų kraštas. Atvykusi čia dirbti į valstybinį žirgyną, aš įsimylėjau šio krašto gamtą ir tai buvo vienas iš svariausių argumentų likti čia. Vietinių ūkininkų padedama radau slėnį, kurio centre sodyba ir aplink nereali gamta“, – pradžią prisimena Aurelija. 

Po įkurtuvių moteris ir jos dukros suprato, kad slėnyje yra ne vienos. Jo pakrašty gyveno lapė ir ilgai bandė išprašyti nekviestas viešnias iš savo valdų, naktimis keistai klykė. „Minčių buvo įvairiausių, bet pasirinkau tiesiog ignoruoti lapės ženklus. Su laiku jų vis mažėjo ir šiandien mes sugyvenam taikiai. Lapės garbei taip pavadinau slėnį ir pridėjau mano ir dukrų šeimos inicialą AVM (Aurelija, Viltė, Miglė)“, – sako A. Pašvenskaitė. 

Siekiama plėtoti veislinę žirgininkystę

Aurelija siekia populiarinti sportinių žirgų veislininkystę Lietuvoje ir už jos ribų. Atsivežė į Lietuvą geriausios genetikos užsieninių žirgų, vieni iš jų Portugalijos lizitanų žirgų veislė. Gyvenant ir ūkininkaujant kaime, šalia žirgų atsirado kitų gyvūnų. Iki 2020 m. turėjo gausų būrį gyvūnų ir paukščių rūšių bei veislių. Pandemija stipriai pakoregavo ūkio veiklą. 

Šiuo metu „Lapės slėnyje“ gyvena Anglų Nubijos veislės ir mišrūnės ožkos, 10 veislinių žirgų, aviganiai šunys, katės. Pusė jų paimta iš gyvūnų prieglaudų.

„Po sunkaus darbo ūkyje, paglosčius žirgą, šunį, katę, paganant akis dangaus ir pievų platybėmis, pajaučiamas geros energijos, šilumos, jėgų antplūdis. Neigiamos mintys kažkur išgaruoja, o laiko pojūtis tiesiog išnyksta“, – apie atrastą harmoniją pasakoja A. Pašvenskaitė. 

„Lapės slėnyje“ žirgai saugomi, tad jodinėjimas yra ribojamas

Moteris pabrėžia, kad ūkis nėra zoologijos sodas ar kaimo turizmo paslaugas teikianti įmonė.

„Mes negyvenam iš turistų srauto, todėl ką ir kiek priimti į svečius, labai atsakingai planuojam. Mes mokam sugyvent ir su laukine gamta. O pagrindinė veikla – veislinė sportinė žirgininkystė, žirgų veisimas, auginimas ir pardavimas. Be to, ūkyje vykdoma edukacinės programos, švietėjiška misija. Yra galimybė mokytis joti ar tiesiog momentiniams jojimo potyriams, nes turime labai daug žirgų ir raitelių treniravimo, jodinėjimo paslaugų turistams teikimo patirties“, – tvirtai vardija ūkio šeimininkė.

Moteris taip pat priduria, kad jų ūkyje pastovumo nėra – jei visos kumelės tą sezoną yra susėklinamos, jodinėjimas yra ribojamas ar išvis ši paslauga nutraukiama. A. Pašvenskaitė priduria, kad žirgai labai saugomi, yra ypač brangūs, jiems pataikaujama, paisoma jų norų, taikomasi su jų charakterio ypatumais ir jokios prievartos.

„Niekas nerizikuoja, kai žirgo gydymas yra labai brangus. Be to, jojimo meno mokomasi ilgus metus, o ne vienkartine sesija ir nieks nenori, kad svečiai susitraumuotų. Todėl ūkyje galima pabendrauti su žirgais, nusifotografuoti, pasiklausyti apie žirgus ir žirgininkystę iš pačios šeimininkės lūpų. Galima sudalyvauti rutininiame žirgų šėrimo procese (jei pataikot atvykt tuo laiku ar susitariama tam laikui), pamatyti kumeliukus, nueiti į ganyklas. O tai mylinčiam žirgus žmogui, neįkainojama patirtis.

Man aktualu laukinė gamta ir sielos ramybė, dvasinės, o ne materialinės vertybės. Į pasaulį žiūriu kiek kitaip ir to mokau dukras“, – vardija Aurelija ir tikina, kad ūkio durys atsivers vasarą, kai geresnis privažiavimas, malonesnė aplinka bendrauti ir jodinėti lauke.

Asmeninio albumo nuotr.