Kupiškis. Nepaisant visų iššūkių, ūkininkai Laimutė ir Laimutis Baltrūnai tiki pienininkystės ateitimi – juk pieno ir jo produktų visada reikės.

Jie susitaikę su mintimi, kad ir toliau teks ūkininkauti tarsi važiuojant amerikietiškais kalneliais – pieno sektoriaus nestabilumas nuo jų valios nepriklauso. Už tai viską, kas nuo jų priklauso, stengiasi padaryti tik labai gerai.

Tai ir padeda išgyventi. Ir išgyventi ne bet kaip, o taip, kad nemažai kitų ūkininkų į juos galėtų lygiuotis– Baltrūnų pieno ūkis tapo konkurso „Metų ūkis 2017“ nugalėtoju Kupiškio rajone. Abiem maloniausia, kad buvo įvertintas jų darbas.

Sektoriaus nestabilumas išmokė šią Mieliūnų kaimo ūkininkų šeimą neišlaidauti, pasverti kiekvieno pirkinio būtinybę, gyventi paprasčiau. Tiesa, savo maitintojoms jie negaili nieko, šeria labai gerais pašarais, bet kol krizė veja krizę, į modernias technologijas investuoti nesiryžta. Taip racionaliai skaičiuojant ir gyvenant, 120 melžiamų karvių ūkis ir pieno sektoriaus sunkmečiu išmaitina šeimą.
Baltrūnai vardija ne vieną jiems žinomą atvejį, kai žmonės atsisakė karvių. Bet jiems nė akimirką nėra kilusi mintis uždaryti pieno ūkį ir pereiti prie augalininkystės, nors galėtų – dirba 480 ha žemės.

Laimutės ir Laimučio Baltrūnų ūkis tapo konkurso „Metų ūkis 2017“ nugalėtoju Kupiškio rajone

Investavo į žemę ir ūkį, bet ne į buitį

Baltrūnai sako nesvarstę jokių kitų planų, kaip tik turėti pieno ūkį. Iš pradžių ūkininkavo su Laimutės tėvais, plėtėsi kartu. Laimutė gerai atsimena, kad 19 karvių dar melžė rankomis. Maždaug prieš 20 metų nutarę eiti į priekį, įsigijo daugiau karvių, veislinių telyčių ir įregistravo savo ūkį. Iš pradžių turėjo nedidelį 30 vietų tvartuką, nes daugiau karvių jie neplanavo laikyti. Bet greitai įsitikino, kad iš 30 karvių neišgyvens, o ir darbininkų nepasisamdys.

Be to, ištisus metus esi pririštas ir dėl 30, ir dėl 100 karvių. Taip ir prasidėjo ūkio plėtra. Laimutis, tuo metu dar vystęs prekybos naudotais automobiliais verslą, greitai suprato, kad jis – „ne turgaus žmogus“, tad visą energiją nukreipė į savo ūkio kūrimą, pagal galimybes pirko žemių. Laimutė priduria, kad tuo metu daug investavo į žemę, už tai iki šiol ir savo namų neturi – vis dar gyvena jos tėvų name.

„Aš visą laiką buvau tos nuomonės, kad pinigai turi uždirbti pinigus, todėl pirmiausia investavome ne į buitį, o į žemes ir į ūkį. Dabar, kai jau stabiliau gyvename, pamažu ir namą tvarkomės, kitais metais gal jau pabaigsime“, – Laimutis rodo kitoje kelio pusėje stovintį naują dviaukštį, kurį statyti savo jėgomis pradėjo tik 2015-aisiais.

Prasidėjus ūkio plėtrai, melžiamų karvių tvartą su pieno linijos melžimo sistema, pagal šviesios atminties inžinieriaus Romo Kauno projektą, statė naują, tik iš senų plytų. Karvės tvarte yra rišamos. L. Baltrūnienė patenkinta, kad taip laikomos karvės švaresnės. Be to, tvartas nuolat kreikiamas šiaudais, mėšlas valomas triskart per dieną. Tad tvarte juntamas tik šienainio kvapas. „Tokia švara tvarte labiausiai džiaugiasi sėklintojas“, – šypsosi ūkininkė.

Ūkyje kartu su telyčiomis, kurios laikomos atskirame tvarte ir auginamos pakaitai, yra apie 160 gyvulių. Vyriškos lyties veršeliai parduodami iškart. „Labai norėčiau vieną kitą pasilikti, jie tokie gražūs, bet neturime kur laikyti“, – atsidūsta Laimutė.

Karvės sveikos ir produktyvios

Bandą Baltrūnai daugiausia atnaujina iš savo ūkyje atvestų telyčių, tačiau kartais veislinių gyvulių nusiperka ir iš kitų ūkių – genetikai atnaujinti. Maždaug ketvirtadalį bandos sudaro Lietuvos žalosios, o didžiąją dalį – juodmargės, kurias sėklina holšteinų bulių sperma. Gyvulių produktyvumas kontroliuojamas. Pasak Laimutės, žalosios gana produktyvios, kai kurių metinis primilžis siekia beveik 10 t pieno, be to, visai nelepios. Holšteinizuotos juodmargės pieno duoda daug, bet ir joms reikia daug duoti.

„Žalosios ne tokios reiklios, gyvena daug laktacijų, jų sveikatingumas kelia daug mažiau rūpesčių negu juodmargių. Vieną žaląją karvę turėjau 18 metų, kuri ir veršelius kasmet vedė, ir pieno davė. Veterinarinė tarnyba netgi skambino ir klausė, ar nepamiršome karvės nurašyti“, – pasakoja L. Baltrūnienė. Bandoje yra ir 6, 8 laktacijas pieną duodančių karvių, tačiau bendras vidurkis mažesnis – maždaug 4 laktacijos.

Baltrūnų bandoje - Lietuvos žalosios ir juodmargės karvės

Vidutinis vienos karvės primilžis – apie 8,5 t pieno per metus. Kas antrą dieną iš ūkio išvežama daugiau kaip 3 t pieno. Maždaug 10 proc. ūkyje pagaminamo pieno sugirdoma veršeliams. „Bent jau toms telyčaitėms, kurias pasilieku pakaitai, ilgai duodu pieno, netaupau. Man atrodo, kad pienu girdomi veršeliai užauga gražesni ir sveikesni“, – teigia ūkininkė.

Ūkyje nėra sezoninio veršiavimosi – karvės veršiuojasi ištisus metus, todėl ir pieno kiekio svyravimų nėra, tik ganiavos laikotarpiu jo būna daugiau – kasdien 2 t ir daugiau. Karvės, ypač holšteinizuotos, veršiuojasi lengvai. Šiaip didelių sveikatingumo problemų nėra, nors visiškai išvengti mastito ar kitokių problemų nepavyksta.

Kliūtys kukurūzų siloso gamybai

Šėrimo racioną, pasitardami su konsultantais, firmų atstovais, Baltrūnai sudaro patys. Pagrindą sudaro ūkyje pagamintas šienainis, šienas. Papildomai perka rapsų išspaudų – jų karvėms duoda ištisus metus, nepaisant nemažos kainos. „Jeigu nori daug pieno, turi ir karvei duoti“, – taupyti raciono sąskaita Laimutė nenusiteikusi.

Baltrūnai deklaruoja 480 ha žemės. Maždaug du trečdaliai jos skirti ganykloms, kurios driekiasi aplink namus, ir pašarams gaminti. Nors technologija gana brangi, šienainio gamina daug, kad turėtų atsargų ir naujam sezonui, jeigu supykusi gamta neleistų jo laiku pasigaminti. Ūkininkai kasmet atnaujina po 30–40 ha pievų, vieną lauką apsėja liucernomis.

Anksčiau Laimutis gamindavo silosą, turi ir tranšėją, tačiau dėl darbo jėgos trūkumo siloso gamybos atsisakė. Juk viską reikia daryti vienu metu – šienauti, silosą slėgti, pasėlius purkšti. „Apie kukurūzų silosą dažnai galvoju, juk 10 ha gerų kukurūzų laukas atstotų 80 ha pievos, tad kiek žemės susitaupytų. Ir karvių produktyvumas didėtų. Bet kol kas nežinau, kaip reikėtų išspręsti kukurūzų nuėmimo klausimą“, – svarsto Laimutis. Problema – ne tik šlapios dirvos, į kurias vėlyvą rudenį įvažiuoti beveik neįmanoma, bet ir kukurūzų nuėmimo kombainas, aplinkui nė vienas ūkininkas jo neturi. O pačiam pirkti pjaunamąją už pusę milijono, sako ūkininkas, nebūtų racionalu.

Baltrūnai šiek tiek pajamų gauna ir iš augalininkystės – apie 150 ha skirta kviečiams ir kvietrugiams auginti. Vienais metais grūdai atperka pieno ūkio nuostolius, kitais, žiūrėk, jau atvirkščiai. Žemės šiame Kupiškio r. krašte yra vidutinio derlingumo, nuo 32 iki 43 našumo balų. Lietingo rudens padariniai neaplenkė ir Baltrūnų ūkio – ne viską pasėjo, ne viską nukūlė. Ant lauko liko 3,5 ha vasarinių kviečių, dar tiek pat – kvietrugių. Nepavyko laiku nukulti miežių, dalis grūdų jau buvo išbyrėję. Stipriai nukentėjo ganyklos, kurios buvo labai išmintos, tapo labai sunku pamelžti karves, tad ganiavos sezoną teko baigti anksčiau.

Ūkio plėtros Baltrūnai jau maždaug dešimt metų nevykdo ir neplanuoja – pirmiausia, tvartas pilnas, antra, labai trūksta darbuotojų, ypač dirbti su gyvuliais. Šiuo metu ūkyje talkina 6 samdomi darbininkai, vasarą papildomai samdo dar kelis žmones. Dviem darbininkams, atvykusiems iš Rokiškio ir Ignalinos rajonų, ūkininkai nupirko ir įrengė namus Mieliūnuose. Anot Laimučio, šių darbuotojų gyvenimo sąlygos kol kas geresnės negu jų pačių.

Pasigenda dalies ūkininkų aktyvumo

Pieno sektoriaus nestabilumas Baltrūnus išmokė neišlaidauti ir pirkti tik tai, kas yra būtina. Kai pieno kaina pakyla, jie stengiasi dalį lėšų atidėti tam laikui, kai pieno kaina vėl kris. Žemės ūkio techniką, pieno liniją, šaldytuvą pirko su ES parama, kuria naudojosi keletą kartų. Dabar verkiant reikėtų dar vieno traktoriaus, tačiau pagal reikalavimus ES paramai gauti Baltrūnų ūkis jau neatitiktų kriterijų. Laimutis neabejoja, kad dabartines krizes jiems padeda išgyventi tai, kad neinvestavo į automatines technologijas, nereikia mokėti bankui kredito, dėl to ir pieno savikaina mažesnė.

„Manau, kad šiuo metu investuoti į automatizuotas sistemas būtų pernelyg rizikinga. Krizė veja krizę, tokiomis sąlygomis dirbti sunku. Skaičiuoji vienaip, o po dviejų trijų mėnesių viskas pradeda eiti žemyn ir supranti, kad nieko negali padaryti. Jokio stabilumo. Negali planuoti savo pajamų. Ką gauname, viską iškart ir atiduodame. Dabartinė pieno kaina, kuri vėl mažėja, tik šiaip taip dar atitinka savikainą, bet ji vėl vis mažėja“, – kalba Laimutis. Kiek pieno sektoriaus krizių pergyveno, ūkininkai nebeskaičiuoja. Sako, kad gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nes viena nepasibaigė, prasidėjo kita.

L. Baltrūnas – aktyvus ūkininkas. Ėjo į kelius per garsiąją žemdirbių kelių blokadą 2003-iaisiais, teko po teismus važinėti, nors pats nebuvo teisiamas; prieš dvejus metus važiavo į Vilniuje vykusį pieno gamintojų protestą – jis įsitikinęs, kad tik vieningi, pilietiški žemdirbiai savo interesus gali apginti. „Tačiau tenka pripažinti, kad nemažai ūkininkų, ypač mažesniųjų, nėra aktyvūs, jie tik laukia, kad kiti viską padarytų. Su tokiu požiūriu nieko nebus, – atsidūsta L. Baltrūnas. – Gerai, kad dar turime tokį žmogų, kaip Jonas Vilionis. Lekia, važiuoja, rūpinasi visų mūsų reikalais. Labai atsidavęs, bet vieną kartą ir jam gali atsibosti.“

Laimutis supranta, kad pieno kainoms įtakos turi pasaulinės rinkos tendencijos, daugiausia pieno gaminančios valstybės. ES intervenciniuose sandėliuose tebėra didžiuliai kiekiai nugriebto pieno miltų ir jeigu Europos Komisija neatsakingai išleis šiuos didžiulius kiekius į rinką, tai neabejotinai turės neigiamą įtaką pieno kainoms ir gali sukelti naują krizę. Tokios grėsmės akivaizdoje, ūkininko manymu, ir perdirbėjai turėtų aktyviau ieškoti naujų rinkų.

Lietuvoje pirmiausia pradeda kristi pieno kaina ir vėliausiai kilti dar ir todėl, kad trūksta kooperacijos, didieji perdirbėjai diktuoja savo sąlygas. Nemaža bėda, neabejoja Laimutis, ir pernelyg didelis prekybininkų apetitas.

O kad ir koks sunkus, neprognozuojamas būtų pieno sektorius, savo gyvenimo be karvių Baltrūnai neįsivaizduoja. „Ką reikėtų veikti kaime be gyvulių, ypač žiemą?“ – nuoširdžiai stebisi Laimutė. Ji pati nemažai laiko skiria ūkio dokumentacijai tvarkyti, gyvuliams prižiūrėti, pati veršius girdo, reprodukcija rūpinasi, bet ir tai žiemą turi laisvo laiko. Laimutis irgi sako niekaip nesuprantantis tų, kurie pereina prie augalininkystės.

Abu augo ir gyveno viename kaime, kaimynystėje. Ir dirba tėvų žemėje, ten, kur prabėgo jų vaikystė, kur vėliau augo jų vaikai. Niekur kitur taip gerai nesijaučia, kaip čia. Tik išvažiuoja kelioms dienoms pailsėti ir tuoj pat pajunta namų trauką. „Savas kraštas yra savas“, – sutartinai sako Baltrūnai. O kai čia akis glosto ir širdį šildo laimingos karvės, išpuoselėtas, savo rankomis sukurtas ūkis, tai visi sunkumai yra įveikiami.

Visas tekstas apie Laimutės ir Laimučio Baltrūnų ūkį – žurnale „Mano ūkis“ nr. 2.

MŪ inf.