Kelmė. „Ne pyragai, bet ir ne išmalda", - taip apie ūkininko gyvenimą ir pajamas kalba Kelmės rajone, Vašilėnuose, ūkininkaujantys Loreta ir Alvydas Beržanskiai. Prieš aštuoniolika metų jiedu iš Šiaulių grįžo į gimtinę dirbti žemės. Per tą laiką jauna šeima sukūrė oriai gyventi leidžiantį ekologinį ūkį.

Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių Loreta Beržanskienė studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, dirbo vaikų darželyje. Jos vyras, iš kaimyninio Bukantiškės kaimo kilęs Alvydas duoną pelnė dirbdamas statybose. Tačiau prieš septyniolika metų mirė Loretos tėvas. Mama kvietė dukros šeimą grįžti į tėviškę.

„Parėjom iš miesto pliki, basi, - mena Loreta. - Mama turėjo beveik penkis hektarus žemės, dvidešimt arų miško, dvi karves ir kumelę Kaštanę. Taip ir pradėjome ūkininkauti. Iš kaimyno pasiskolindavome dar vieną arklį. Arkline šienapjove pjovėme pievas, arkliais vežėme šieną. Rankomis grėbėme", - pasakoja moteris.

Tačiau metai po metų jauni ūkininkai vis tvirčiau stojosi ant kojų. Už kelis šimtus litų nusipirko seną nurašytą sunkvežimį. Tada sako jau pasijutę „ponais". Nereikėjo samdyti transporto. Dar vėliau įsigijo ir savadarbį nedidelį traktoriuką. Nusipirko dar vieną karvę. Ketvirtą karvę prisiaugino patys. O labiausiai atsigavo, kai pradėjo gauti tiesiogines išmokas už karves. Iš tų pinigų plėtė bandą. Tik, gaila, tokias išmokas neilgai temokėjo. Tačiau išmokų paskatinti perstatė seną tvartą, padidino, kad tilptų bent kelios dešimtys karvių.

Žemės plotai ir banda padidėjo keliolika kartų

Šiandien jau antri metai, kai Beržanskiai turi ekologinio ūkio sertifikatą. Praėjusiais metais iš savų lėšų pasistatė mėšlidę. Nusipirko frontalinį krautuvą ir galingą vokišką šienapjovę. Bus lengviau parūpinti karvėms pašaro. Mat per pastaruosius porą metų gerokai išplėtė bandą. Šiuo metu laiko 19 melžiamų karvių, laukia, kol atsives penkios telyčios. Orientuojasi į pieno ūkį, nes šiuo metu, kai gauna po 95 centus už žaliavinį pieną, apsimoka plėsti pieno ūkį.

Vašilėnuose ūkininkaujantys Loreta ir Alvydas Beržanskiai tik vakarais, kai kaimą apgaubia sutemos, gali leisti sau valandėlę pailsėti

Praėjusių metų gruodį ūkininkai iš valstybės pirko ir 31 hektarą žemės. Šiuos plotus iš valstybės nuomojo, nes savos žemės teturėjo tik kelis hektarus. Ūkininkai džiaugiasi, jog iš valstybės hektarą žemės pavyko nupirkti už porą tūkstančių litų. Privatiems savininkams būtų tekę mokėti dvigubai daugiau, nors žemės aplink Vašilėnus - nenašios.

Dabar ūkininkų šeima dirba 69 hektarus žemės. Daugiau kaip pusė - nuosava. Dalį nuomoja iš kitų savininkų, dalį iš valstybės, sudarę ilgalaikės nuomos 99 metams sutartį. Mat, dalis aplink Vašilėnus esančių laukų priklauso Varnių regioniniam parkui. Ši žemė - neparduodama.

Ūkininkai augina 18 hektarų javų. Grūdus sušeria savo gyvuliams. Žemės čia nenašios. Trąšų neapsimoka berti - neatsiperka. Kadangi savo dirvas nuo seno tręšia tik srutomis ir mėšlu, Beržanskiai nusprendė siekti ekologinio ūkio statuso. Pernai gavo sertifikatą. Oficialiai įteisinę ekologinį ūkį gavo dvigubai didesnes tiesiogines išmokas už pievas ir javų laukus. Todėl galėjo daugiau investuoti į ūkį.

Gyvuliai laikomi perstatytuose pastatuose, pašarai - naujose daržinėse. Statybininko profesiją turintis Alvydas Beržanskis tuo pasirūpino.

Pyragų nėra, bet išgyventi galima

Beržanskių sūnūs Alvydas ir Modestas nenorėjo likti kaime. Modestas mokosi policijos mokykloje, Alvydas dirba tolimųjų reisų vairuotoju.

O jų tėvai nesigaili dėl savo sprendimo grįžti į tėviškę. Miestuose daugelis darbingo amžiaus žmonių neteko darbo. Ir jiems būtų tekę nuolat nerimauti dėl darbo vietos. Dabar nedarbas negresia. „Pyragų nėra, sako Loreta, - bet išmaldos prašyti nereikia. Iš ūkio galima normaliai išgyventi."

Jauna šeima anksti pradeda savo darbo dieną. Keliasi prieš penkias. Pamelžia karves. Septintą jau atvažiuoja paimti pieno. Paskui šeria gyvulius. Valo fermą. Mėšlą tenka vežti karučiais. Popietę vėl tas pats ritualas. Judėk ir judėk. Dirba patys. Samdyti darbininkų nereikia.

Kaimas nutilo

Beržanskiai pasakoja įpratę prie kaimo gyvenimo. Vašilėnuose yra daugiau jaunų ir vidutinio amžiaus šeimų. "Visi mes vienodi, vidutiniokai ūkininkai. Nėra didelių turtuolių, - sako Loreta. - Mūsų kaime ūkininkauja ir daugelis pensininkų - turi po kelias karvutes. Tik vienišos moterys atsisako ūkio."

Kaime yra aktyvi bendruomenė. Beržanskiai priklauso bendruomenės tarybai. Dalyvauja įvairiose šventėse, vyksta į ekskursijas.

„Bet mano vaikystėje Vašilėnai buvo gyvybingesni, - mena Loreta. - Žmonės statėsi namus. Per dieną pravažiuodavo šeši autobusai. Krykštavo maži vaikai. Dabar - tylu. Autobusas važiuoja tik per mokslo metus, kai vežioja mokinius. Vasarą autobuso nėra. O visi reikalai tvarkomi Kelmėje. Kelias toks duobėtas, jog tarp dantų reikia įsisprausti trintuką, kad neišbarškėtų. Net sunkvežimis kokio iš parduotuvės užsakyto krovinio nenori vežti."

MŪ inf.