Jonava. Nedideliam šeimos ūkiui išgyventi galima, jeigu sugebėsi sumažinti gamybos savikainą. Tokiu principu vadovaujasi pieninius ir mėsinius galvijus auginantis Jonas Chaladauskas.

Žemės ūkis tiesiog įaugęs į Lietuvoje gerai žinomo auksinių rankų meistroJono Chaladausko kraują. Nuo vaikystės įpratęs prie žemės ūkio darbų jis niekada nedvejojo, kokį gyvenimo kelią rinktis. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavęs 48 ha žemės, kurią vėliau išsipirko už investicinius čekius, gimtojoje Kulvos seniūnijoje (Jonavos r.) jis įkūrė pieno ūkį. Tik pienines karves jau baigia pakeisti mėsiniai galvijai.

Ekologiniame Chaladauskų ūkyje nėra robotų, modernių technologijų, tačiau viskas mechanizuota paties Jono rankomis. Ir visą techniką taip pritaikęs, kad būtų ir patogu, ir darbas sparčiai vyktų.

Gurelių kaime ūkininkaujantis J. Chaladauskas turi 87 ha žemės, didžioji dalis – nuosava. Kalvotas Kulvos apylinkių reljefas labai tinka galvijams. „Beveik kaip Alpėse“, – šypsosi Jonas, mostelėdamas ranka link būrio ant kalvos besiganančių galvijų. Ūkyje su prieaugliu yra per 60 grynaveislių limuzinų veislės mėsinių galvijų ir mišrūnų, iš jų 24 karvės žindenės. Liko penkios pieninės karvės, kurių J. Chaladausko žmona nepanoro atsisakyti.

Galvijus auginantis Jonas Chaladauskas garsėja ir savo auksinėmis rankomis

Per lietų vaikščiodamas po kalnuotą ganyklą Jonas su viltimi žvelgia į parudavusią vietovę, kurioje matyti atauganti žalia žolė. „Vis šis tas, nors žolės augimas jau sustojęs, vegetacija baigiasi, – atsidūsta ūkininkas, susidūręs su didžiausia pastarųjų dvejų metų problema – sausra. – Dėl pašarų trūkumo teks parduoti dalį gyvulių. Pirmiausia, aišku, parduosiu mišrūnes, bet gali būti, kad turėsiu ir geriausių grynaveislių karvių atsisakyti. Badu juk gyvulių nemarinsiu.“

Kalvotą reljefą pritaikė ganykloms

Buvo laikas, kai Chaladauskai puikiai gyveno iš pieno ūkio. Tačiau dėl viena po kitos sekusių pieno krizių, mažėjančių supirkimo kainų laikyti piendaves tapo nuostolinga, todėl Jonas ir parsivežė į ūkį mėsinių limuzinų. „Man atrodo, Lietuvoje daug kas nori, kad maži ūkiai nebelaikytų karvių. Tai mes jų ir atsisakėme, tik žmona nutarė keletą pasilaikyti – patys pieną geriame, būna, kad žindenė nepriima veršiuko, tai karvės pienas gelbėja, o kai kurie mėsinių galvijų jaunikliai įsigudrina ir pienines pažįsti – su dviejų karvių pienu auga kaip ant mielių. Viskas dera“, – tokį ūkio modelį pasirinko J. Chaladauskas.

Vidutinis karvės primilžis – apie 5 tūkst. kg pieno per metus. Šiek tiek pieno Chaladauskai ir priduoda – ekologiškas ir kokybiškas jų ūkio pienas vežamas į Kėdainius ledams gaminti. Ūkis priklauso kooperatyvui „Agrobanga“, kuris, pasak Jono, dirba sąžiningai ir labai rūpinasi gamintojais.

Kadaise iš pieno gyvenusiame ūkyje liko tik kelios piendavės

Mėsinius galvijus mėsai jis auginti pradėjo tada, kai perėjo į ekologinį ūkininkavimą – maždaug prieš 14 metų. „Matote, koks mūsų reljefas – kalnai. Rinkdamiesi ūkio šaką turėjome į tai atsižvelgti. Kviečių ant kalnų nepasėsi, toks reljefas labiausiai tinka ganykloms. Tuo viskas ir pasakyta“, – konstatuoja Gurelių ūkininkas.

Limuzinų veislę rinkosi dėl to, kad tokią turėjo bičiulis lenkas – iš jo ir pirko pirmąsias telyčias. Šia veisle nenusivylė – limuzinai gerai auga ir penisi. Ūkyje dar yra dalis mišrūnių, kurios turi 50–75 proc. limuzinų kraujo, bet ateityje žada auginti tik grynaveislius galvijus, nes jie auga geriau, būna gražesni, labai jaukūs, ramūs, augintojo teigimu – „rankiniai“.

Kalvotas reljefas ganyklose tinka mėsiniams galvijams

Bandoje yra vienas reproduktorius, pirktas iš Šilų ūkininko Dariaus Gaigalo, kuris jį buvo pirkęs iš Vaitelių ūkio. Bulių, kad išvengtų giminingo veisimo, Jonas keičia kas dvejus metus. Anksčiau buvo pirkęs du skirtingų linijų reproduktorius iš Kėdainių r. ūkininko Arūno Gogolinsko. Jis patenkintas Lietuvos ūkininkų užaugintais veisliniais buliais, nors rasti negiminingą reproduktorių aplinkiniuose rajonuose, kad nereikėtų gyvulio vežti iš toli, konstatuoja J. Chaladauskas, nėra lengva.

Galvijų mėšlas naudingas dirvožemiui

Pieninės karvės ganosi kartu su mėsiniais galvijais, tik nakčiai grįžta į tvartą. Ganyklose pritrūkus žolės, nakčiai ir mėsiniai parginami į tvartą. Viskas vietoje, aplink ūkį, tad gyvulių pervarymas nesudaro sunkumų.

Ganyklos aptvertos stacionariai, elektrinio piemens Jonas nenaudoja, sako, nenorintis gyvulių gąsdinti. „Esu bandęs elektriniu piemeniu aptverti papildomą ganyklą, bet gyvuliai labai išsigando, paskiau bet kokios vielos baiminosi. Nutariau nekelti streso jiems,“ – pabrėžia ūkininkas. Jis svarsto, kad elektrinis piemuo gal labiau būtų reikalingas nuo vilkų apsisaugoti – šių apylinkių miškuose jų vaikšto didelė gauja, tačiau iki ūkio dar neatėjo.

Galvijai šeriami šienu ir šienainiu, buliai ir pieninės karvės papildomai gauna koncentruotųjų pašarų. Limuzinų karvės, pripažįsta ūkininkas, ir negaudamos koncentratų veršiuojasi sunkiai. „Priežastis aiški – veršeliai atvedami labai dideli, iki 60 kg svorio. Bet pritaikyti dietą karvėms paskutinį veršingumo trimestrą mano ūkio sąlygomis sunku – nėra kaip atskirti karvių ganykloje, čia jos negrupuojamos. Bandžiau atskirti kartą, tai nei vieni, nei kiti neėdė, palei tvorą visą dieną ir išgulėjo. Negalėjau taip kankinti“, – pasakoja J. Chaladauskas. O veršiavimosi problemas jam padeda išspręsti žinomas ir patyręs veterinarijos gydytojas Pranas Dailidė iš Žeimių.

Pašarams, be ganyklos žolės, ūkininkas dar augina 15 ha kvietrugių, keletą hektarų kukurūzų silosui. Gerais metais grūdų lieka ir parduoti. Jeigu piktžolės žiemą iššąla, tai derlius būna geresnis. „Mums, ekologams, svarbu, kad bent 1–2 naktis būtų labai didelis šaltis, tuomet sulaukiame gero kvietrugių derliaus. Bet jeigu iš rudens užsninga pasėlius ir šaltis nepasiekia piktžolių, ekologinių kvietrugių derlius būna menkas ir jo vos užtenka pašarams“, – dalijasi patirtimi ūkininkas.

Pieninės karvės ganosi kartu su mėsiniais galvijais

Jis nuolat taiko 3 laukų sėjomainą ir tai pasiteisina. Šiemet viename lauke po pūdymo mėšlu tręštų kvietrugių derlius siekė daugiau kaip 5 t/ha. Bet atsėliuotame lauke sėtų kvietrugių prikulta mažiau negu 3 t/ha. Jonas rodo vieną lauką: šitas priklauso pūdymui, bet varpučių jame nėra visai. Todėl pavasarį sės jame avižų ir žirnių mišinį, su visomis žolėmis nupjaus, pagamins silosą, tada kratys mėšlą ir darys pūdymą. Vėl į tą lauk sės rudenį. „Taip truputį sutaupysiu energijos ir turėsiu daugiau pašarų. Galėsiu daugiau gyvulių laikyti“, – štai taip skaičiuoja J. Chaladauskas ir didžiuodamasis priduria, kad jo dirbami laukai yra geros kokybės.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, dariusi dirvožemio tyrimus, rado, kad viename lauke buvo 6,3 proc., kitame – 3,9 proc. humuso, kai didelėje dalyje Lietuvos dirvožemių yra tik 1,2 –1,5 proc. humuso. „Ačiū galvijų mėšlui, bet jeigu būtų buvę pakankamai drėgmės, dirvožemis būtų dar geresnis“, – pasidžiaugia gerai prižiūrimais ir nenualintais laukais patyręs ūkininkas.

Ūkyje Jonas dirba vienas, žmona tik karves pamelžia. Pirmieji pagalbininkai ūkyje – LŽŪKT konsultantai, su kuriais bendradarbiauja daugybę metų.

Pravertė konstruktoriaus talentas

Chaladauskai neturi įsipareigojimų, skolų bankui – beveik visada gyvena tik iš to, ką turi. „Turiu pinigų – perku, neturiu – neperku“, – tokia Jono filosofija. Vienintelį kartą pasinaudojo ES parama, kai pirko rinktuvinę priekabą. Ji būtina, nes visus pašarus ūkininkas laiko kaupuose – tai pati pigiausia technologija.

Kaip reikia taupyti ir kaip galima sutaupyti gyvulininkystės ūkyje, J. Chaladauskas gali ilgai pasakoti – jis viską yra išbandęs pats. Tačiau taip taupyti reikia vienos sąlygos – turėti Jono Chaladausko rankas ir konstruktoriaus talentą, mat jis savo ūkyje naudoja beveik vien paties sukurtas žemės ūkio mašinas ir padargus. 10 iš 14 mašinų yra savos konstrukcijos – Veprių žemės ūkio mokykloje įgyta plataus profilio mechanizatoriaus profesija Jonui padėjo panaudoti įgimtą talentą. Jis yra pasigaminęs ne vieną traktoriuką, kukurūzų smulkintuvą ir kitos technikos, perdaręs kombainą, o kur dar gyvulininkystės įranga – aptvarai, fiksavimo staklės, angarai, šėryklos, pastogė šėrykloms ir t. t.

Dauguma ūkio technikos sukurta Jono Chaladausko rankomis

Šėryklos, kurias Jonas pats vienas uždengė stogu, įrengtos prie pat pašarų saugyklų, tad vežti juos reikia tik 10–20 metrų – taip taupomas kuras.

Augintojas gyvuliams yra pastatęs 250 kv. m metalinę „palapinę“. Gausiai šiaudais kreikiamoje pastogėje šaltuoju metų laiku jie gali pasislėpti nuo darganos, o vasarą – nuo kaitros. Kieme stovi ir gyvulininkystės ūkiui labai reikalingas ir patogiai sukonstruotas aptvaras su svarstyklėmis, į kurį gyvulys įeina be jokio streso ir prievartos, prie jo gali privažiuoti mašina gyvuliams pakrauti. Aptvaro koridoriaus viduryje yra vartai – tam atvejui, jeigu kurį nors gyvulį reikia atskirti. J. Chaladauskas viską gamino taip, kad būtų patogu ir pačiam, ir gyvuliui.

Aptvarą galvijams taip pat sukonstravo pats ūkio šeimininkas

Iš šono atrodo, kad visi ūkio pastatai kone nauji, bet Jonas šypsosi – tik skarda nauja, viskas perstatyta iš senų pastatų. „Naujiems pastatams mažas šeimos ūkis neuždirba“, – sako ūkininkas. Bet statybos jam irgi patinka – juokiasi, kad stogais dar laksto kaip katinas.

Žemės ūkis, konstravimas – Jono pašaukimas, vadinasi, kasdien gali mėgautis tuo, ką daro. „Technika man kaip meškerė žvejui – darbo įrankis“, – sako nagingas ūkininkas. Prisimindamas laikus, kai žmonėms leisdavo tik vieną karvę laikyti, o jo tėvai antrą krūmuose slėpė, kad penkių vaikų šeimą išmaitintų, jis labiausiai piktinasi valstybės išlaikomais ir dirbti nenorinčiais žmonėmis.

Chaladauskų ūkyje lankėsi ne viena užsienio ūkininkų delegacija. Jie užsukdavo pažiūrėti, kaip galima be skolų bankams šiuolaikiškai ūkininkauti. Taupus, racionalus ūkininkavimas ir auksinių rankų ūkio šeimininkas – tokia šio nedidelio šeimos ūkio sėkmės formulė. Tai gali būti ir atsakymas, kaip gyventi nedideliam šeimos ūkiui.

Visą publikaciją skaitykite rugsėjo mėnesio žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.