Alytaus r. Didėja uogų pasiūla, krenta kaina, vartotojui tai gerai, gamintojui – ne, todėl tenka pasukti galvą, kaip išgyventi, sako ekologinio ūkio savininkė Daiva Kvedaraitė.

Ekologiškai auginanti šaltalankius Alovės seniūnijoje, Daiva Kvedaraitė jų perdirbimo galimybių pradėjo ieškoti norėdama gauti didesnę pridėtinę vertę. Apie 80 ha ekologinis šaltalankių ūkis įkurtas 2004 m., po metų pasodinti pirmieji sodinukai. Ūkyje ne tik auginamos šaltalankių uogos ir jų sodinukai, bet ir gaminami aukštos kokybės šaltalankių produktai: sultys, uogienė, sirupas, arbata, gira.

„Yra nemažai puolančiųjų žemdirbius. Jie galvoja, kad labai lengva, kad išmokos krauna kapitalą. Pabandykite viską daryti, suskaičiuokite ir pažiūrėsite, kas kaip gaunasi“, – pro šypsnį kalba Daiva Kvedaraitė.

Anot jos, ekologinė gamyba reiškia daugiau darbo ir mažiau derliaus. „Vis grasinausi išeiti iš ekologinio ūkininkavimo, nes kartais atrodo, kad reikalavimai nelogiški. O kainų skirtumo parduodant ekologinę produkciją nėra. Niekas nenori už tas ekologiškas uogas mokėti brangiau. Vadinasi, derliaus gauni beveik dviem trečdaliais mažiau, negali kovoti su kenkėjais, negali pamaitinti augalo, o užmokestį gauni minimalų. Vis dėlto, kai verslas pradėtas, yra įsipareigojimai, gauta parama, negalima visko nutraukti. Lyg ir būtų gaila, nes didelis įdirbis.“

Ką daryti nederlingose žemėse?

Dzūkijos žemės nederlingos, augalams iš tiesų reikia maisto medžiagų, tad ekologiški augalai skursta. Jeigu augalas įsitvirtina, jam tinka žemė, ji nėra sunki, ne molis, jis augs toliau. Šaltalankiai – azotą kaupiantys augalai, tad formuoja rizobakterijų gumbelius ant šaknų, bet jam turi būti lengvas dirvožemis, kad patektų oro.

Žemės, kuriose plyti D. Kvedaraitės šaltalankynai, labai įvairios: kas 5 metrus durpes keičia juodžemis, jį - smėlis, čia pat molis. Nevienodi kalneliai.

„Kuriam augalui patiktų, kad jį nukarpytų rugpjūčio viduryje. Jam stresas, jis nusilpsta, jį pradeda pulti ligos. Reikėtų patręšti kalio ir fosforo trąšomis, kurios sustiprintų augalus. Ekologinių kalio ir fosforo trąšų yra labai mažai ir dar sunku tiksliai pasakyti, ar augalai tokias trąšas pasisavina, ar iš tikrųjų jos duoda efektą, o kaina labai didelė. Tręšėme saulėgrąžų lukštų išspaudomis. Vieną pavasarį išbėrėme, tai po dviejų pavasarių dar radome, ko pelės neišnešiojo. Pavyzdžiui, ekologinių kovos būdų nuo šaltalankinės musės beveik nėra. Yra bakterijų, kurios išlaistytos galėtų sunaikinti lervutes, bet bakterijų kaina didesniam plotui didžiulė.“

Ūkininkė, teigia, kad jeigu žemei nieko neduodi, o tik imi derlių, tai nualini žemę, augalas tampa skurdus ir nesusiformuoja visavertis vaisius. Tad jai daug klausimų kelia tolesnis ekologinis kelias. „Ekologinis ūkis gali būti nedidelis, kad viską būtų galima atlikti rankomis, tręšti įvairiais natūraliais produktais. Bet tokia produkcija tada turėtų būti beprotiškai brangi“, – mintis dėlioja šaltalankių augintoja.

Perdirbimą paskatino būtinybė

Pirma šaltalankių uogienė D. Kvedaraitės ūkyje apie 2010 m. išvirta pagal liaudiškus receptus: uogos su cukrumi burbuliavo apie pusvalandį. Dar ir dabar yra pirkėjų, kuriems ji patiko. Šiuo metu uogienė kaitinama trumpai ir tik iki 80 ^oC. Neseniai pradėta gaminti šaltalankių uogienė su mažiau cukraus.

Ūkyje uogų rinkimas prasideda rugpjūčio pradžioje. Nukarpytos šakelės su uogomis vežamos į šaldytuvą ir greitai sušaldomos. Po to uogos specialiais įrenginiais atskiriamos nuo šakelių, lapų, nešvarumų ir paruošiamos tolesniam perdirbimui.

„Perdirbimas atsirado norint gauti didesnę pridėtinę vertę. Kai mes pradėjome auginti, šaltalankių uogų trūko, tad iš pradžių galvojome, kad užauginsime uogas ir jas parduosime. Tačiau po truputį atsirado daugiau augintojų, pradėjo žemėti uogų supirkimo kainos ir tada pradėjome skaičiuoti, ar nesigauna darbas vardan darbo. Didėja uogų pasiūla, krenta kaina, vartotojui tai gerai, gamintojui – ne. Be to, žmonės tapo išrankesni, nori sveikesnių produktų“, – aiškino, kaip pradėjo perdirbti uogas D. Kvedaraitė.

Pagrindinė diktatorė yra rinka

Ūkininkė paaiškino, kad į kainą įeina ir prekės ženklo, etikečių sukūrimas ir spausdinimas, butelių, dangtelių, pakuotės pirkimas, išvežiojimas užsakovams ir pirkėjams. Be to, svarbu išsiaiškinti, į ką nori orientuotis: ar į išskirtinį sveiką produktą, gaminamą nedidelėmis partijomis, kad išsaugotų šviežumą, kokybę ir tada „eiti“ į mažutes parduotuvėles, siūlančias išskirtinius produktus, ar – į masinę gamybą, kur produkto savikaina mažesnė, bet čia reikia nepamiršti prekybos centrų niuansų, tad kažin ar pačiam gamintojui liks daugiau pinigų.

„Pas mus viskas vos ne rankų darbas, nes esame nedideli gamintojai, nepasistatysime visos linijos dėl jos didelės kainos ir realizacijos mastų. Gaminam gerą, sveiką produktą, tuo ir džiaugiamės. Kasmet po truputį perkančių iš mūsų fizinių asmenų daugėja. Šiemet nustebino mūsų gaminama šaltalankių gira. Ją laikėme sezonine preke ir daugiausia parduodavome šiltuoju sezonu. Net kainininke rašydavome, kad žiemą jos neparduodame. Iš tiesų, kai užsisakydavo kokį 10 buteliukų, tai dėl to visos statinės gi neraugsi. O dabar „judesys vyko“ ir žiemą“, – produkcijos realizavimo ypatumus aiškino augintoja.

Baigusi visuomeninio maitinimo technologijos specialybę, D. Kvedaraitė pabrėžė, kad specifinių receptų uogienei, sirupui, sultims gaminti nenaudoja. Anot jos, tai nesudėtingos technologijos. Vis dėlto moteris kaupia patirtį ir nori gaminti daugiau ir įvairesnių gaminių.

„Nors šiek tiek pasikeitė giros pardavimai, produkcijos sezoniškumas vis tiek yra, – teigia nemažą kelią nuėjusi šaltalankių augintoja. – Šaltalankių produktus pradeda pirkti spalio mėnesį, kai atšąla orai, ir baigia (išskirus šaltalankių girą) maždaug balandį, kai pasirodo garšvos, dilgėlės, pienių lapai. Ir visi puola prie šių žolyčių sulčių.“

Užsienio vartotojai perka sušaldytas uogas kaip žaliavą. Svetur gyvenantys lietuviai taip pat perka šaltalankių produkciją, tiesa, ne po daug. „Esame siuntę į Vokietiją, į Daniją, į Angliją. Šiuo metu reguliariai ne po daug siunčiam į JAV sultis maišeliuose“, – pasakoja D. Kvedaraitė.

Ūkininkė nuolat domisi šaltalankių auginimo naujovėmis, bendrauja su specialistais Lietuvoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Rumunijoje.

Ūkyje gaminama šaltalankių gira 2016 m. apdovanota „AgroBalt“ medaliu. Daivos Kvedaraitės ūkis pripažintas konkurso „Metų ūkis 2019“ pirmos vietos laimėtoju rajone.

MŪ inf.