Pasraučiai (Jonavos r.). Aidas ir Tatjana Garniai savo ūkį vadina nedideliu, pastaraisiais metais dirbami plotai siekė apie 130 ha, bet dabar keliais hektarais sumažėjo, nes dalį žemės paima valstybė – pro ūkį bus tiesiama europinė geležinkelio vėžė.

Tačiau ir nedideliame ūkyje galima pasiekti gerų rezultatų, jeigu nesibaidoma naujų idėjų, eksperimentuojama ir atrandami geriausiai tinkantys žemdirbystės būdai. Šeimos pastangos neliko nepastebėtos – Garnių ūkis pripažintas Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuojamo konkurso „Metų ūkis 2022“ nugalėtoju Jonavos rajone.

Šį pavasarį Garniai pasitiko be didelio streso – žieminiai kviečiai ir rapsai peržiemojo gerai, atšilus patręšti pasėliai greitai sužaliavo. Apžiūrėdamas žieminių kviečių lauką ūkininkas džiaugėsi tankiai išsikrūmijusiais lietuviškos veislės Lakaja DS kviečiais.

Išbandė kelis žemės įdirbimo būdus

Žemdirbys daug eksperimentuoja savo ūkyje ir tuo garsėja rajone. „Vyras visuomet imasi kokių nors naujovių, o jau po to, pamatę, kas jam pavyko, ir kaimynai ūkininkai panašiai daro“, – pastebi Tatjana.

Jau dvejus metus ūkininkas taiko minimalų žemės įdirbimą ir tiesioginę sėją. Vienas pirmųjų apylinkėse įsigijo tiesioginės sėjos techniką. Kiti ūkininkai vėliau važiavo pas Garnius žiūrėti, kaip atrodo ši technologija.

Aidas išmėgino kelis žemės įdirbimo būdus, kol pats įsitikino, kuris jo ūkiui geriausiai tinka. „Pernai vieno lauko dalį suariau, dalį įdirbau minimaliai lėkštiniu skutikliu, kraštą lauko turėjome skustą noraginiu skutikliu, o dalyje sėjau tiesiogiai į nedirbtą žemę. Kai vasariniai miežiai sudygo, gražiausiai atrodė pasėtieji suartoje dirvoje. O prasčiausiai – tiesiogiai pasėti. Bet tai truko laikinai. Javams suaugus didelio pasėlių vaizdo ir derlingumo skirtumo nebuvo“, – pasakoja ūkininkas. Žinoma, išlaidos žemės dirbimui skyrėsi smarkiai – brangiausiai laiko ir kuro atžvilgiu kainavo arimas.

Reikia augalų liekanų paviršiuje

Ūkininkas labai domisi naujomis žemės dirbimo technologijomis, žiemą žiūri ir klauso įvairių įrašų per internetinius kanalus. Daug patirties šioje srityje pateikia ukrainiečiai.

„Jie irgi sako, kad reikia pasiruošti tiesioginės sėjos technologijai. Viskas turi būti daroma palaipsniui. Pavyzdžiui, pernai miežieną iki 5 cm gyliu suskutome, o po to sėjome žieminius rapsus. Labai gražiai gavosi. Naudojome lėkštinį skutiklį su karpytais diskais. Juo galima įdirbti žemę labai greitai, susimaišo viršutinis sluoksnis su augalų liekanomis. Toks sėjos būdas mūsų ūkyje pasiteisino“, – pasakoja žemdirbys.

Vienas eksperimentas išėjo tarsi netyčia. Kadangi ūkis anksčiau darydavo technologines vėžes kas 20 m, o dabar daro platesnes – 28 m, noraginiu skutikliu nutarė giliau (18 cm) įdirbti senųjų technologinių vėžių vietas. Pasirodė, kad šiose vietose rapsai sudygo labai prastai. Buvo sausa, ir giliau įdirbtos vietos daug greičiau išdžiūvo, rapsams nespėjus sudygti. Ten, kur įdirbta minimaliai ir pasėta, rapsai sudygo gerai net ir per sausrą.  

Sukūrė tarpinių augalų mišinį

„Iš pradžių nežinojau, ką auginti, tai pasėjau baltųjų garstyčių. Tais metais užaugo labai didelė jų masė, buvo labai tankus laukas. Per žiemą palikau nušalti, neįterpiau, kad susiformuotų paviršiuje augalų danga ir ją skaidančių mikroorganizmų sluoksnis, vadinamoji biota“, – pasakoja ūkininkas.

Ilgainiui jis pats atsirinko ir suformavo bemaž 10 rūšių skirtingų augalų mišinį, kurį kasmet sėja kaip tarpinį. Į mišinį deda grikių, avižų, linų, facelijų, persinių dobilų, garstyčių, saulėgrąžų, barkūnų ir kt. Bandė įvairių rūšių augalų, kai kurie nepasiteisino.