Ignalina. Tai, kad kalvotos bei miškingos Ignalinos rajono žemės ne pačios tinkamiausios augalininkystei, negąsdina Jekaterinos ir Vaidoto Paukščių. Ūkininkai grūdus bei rapsus augina beveik dešimtmetį. Tiesa, pripažįsta, kad pastangų tenka įdėti kur kas daugiau, nei žemdirbystei palankesniuose regionuose.

Konkurso „Metų ūkis 2016" apdovanojimus pelnę Jekaterina ir Vaidotas Paukštės nuolat modernizuoja ūkį, eksperimentuoja, atsirinkdami jų kraštui tinkamiausias javų veisles.

Žemės ūkis nugalėjo sostinę

Vaidotas Paukštė sako, kad abu su žmona Jekaterina ūkininkauti nusprendė tik paragavę miestietiško gyvenimo. Mat prieš tai šeima gyveno Vilniuje, žmona dirbo vienoje sostinės spaustuvių, jo paties darbas buvo susijęs su automobilių remontu.

Tačiau Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Radeikiškės kaime, ūkininkauti pradėjo neatsitiktinai - grįžo iš sostinės į tėvų sodybą. Nors aplink sodybą jau buvo tėvams priklausantys keli hektarai žemės, norėdamas registruoti jaunojo ūkininko ūkį ir parengti projektą investicinei paramai gauti, dar turėjo nusipirkti keletą hektarų. Registravęs ūkį dar ir išsinuomojo apie 30 hektarų.

Pradėjo nuo nulio

„Galima sakyti, kad pradėjau tikrai nuo nulio. Tėvas technikos ne kažin kiek turėjo. Be to, dar ir nusenusi ji buvo. Trisdešimties metų traktoriumi šiais laikais, kai kiti ūkininkai kompiuterizuota technika laukus aria, dirbti nesinorėjo. O ir neekonomiška - genda nuolat", - sako pašnekovas.

Dabar V. Paukštė dirba 209 ha. Sėja vasarinius bei žieminius kviečiais, miežius, vasarinius bei žieminius rapsus. Prieš keletą metų pradėjo auginti ir ankštines kultūras.

Jekaterina ir Vaidotas Paukštės – konkurso „Metų ūkis 2016" nugalėtojai. Juos apdovanoja žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė

Pasiteiravus, kaip ryžosi iš sostinės šurmulio į kaimą persikelti ir dar nelengviems ūkio darbams nusiteikti, J. Paukštienė šypsosi: „Pati esu iš Utenos kilusi, o ir kaime vaikystėje daug laiko praleista. Tikrai žinojau, kad nelengvai duona užauginama ir koks ūkininko darbas." Jos pagrindiniai darbai ūkyje susiję su „popieriniais" reikalais, be kurių žemdirbys nė piršto pajudinti negali.

„Apskaitą reikia labai kruopščiai sutvarkyti - už įvairius pesticidus, herbicidus išpurkštus vos ne iki gramo turime atsiskaityti", - pritaria sutuoktinis.

Skirtumai - ne šio regiono naudai

V. Paukštė sako, kad Ignalinos rajone ūkininkavimo, o ypač javų auginimo sąlygos gerokai skiriasi nuo Vidurio Lietuvos ar Suvalkijos. Mat apie tokius plačius ir lygius laukus, kokius aria pastarųjų žemdirbiai, jis tik pasvajoti galįs.

„Mūsų kraštas kalvotas. Ir dar tokių kalnų yra, kad ne kiekvienas su traktoriumi ar kombainu išdrįstų po juos važinėti", - aiškina pašnekovas.

Gražios Ignalinos apylinkės pažiūrėti - kalvos, miškai, ežerai aplinkui...

Tačiau ūkininkas ir iš savo bokšto turi teisę vertinti - žemdirbystei nepalankus toks grožis ir gana. Mat tokioje vietovėje sunku įsivaizduoti vientisą didžiulį lauką, kurį žemdirbiui būtų patogu suarti, apsėti, prižiūrėti, o rudeniop nukulti.

Taip yra ir Paukščių ūkyje - visa žemė, tie 209 dirbami hektarai, suskaidyti į daugiau kaip 50 sklypų. Didžiausias iš jų plyti 35 ha plote, mažiausias - vos 20 arų. O kiek dar tokių po 1,5 ha, 3 ar 5 ha išsimėtę... Taigi ir ūkininkui papildomų rūpesčių kyla.

„Tenka gerai apgalvoti, kurį žemės plotelį kam skirti, kad nereikėtų paskui vieną kultūrą susiruošus sėti, purkšti ar kulti nuo vieno laukelio iki kito kelis kilometrus važiuoti. Juk tai ir labai neekonomiška. Ypač kai purškimai prasideda - tuomet nuo pavasario iki rudens ir nuo ryto iki vakaro iš traktoriaus neišlipi", - žemdirbystės Ignalinos apylinkėse ypatybes dėsto V. Paukštė.   

Kalvų viršūnės liko plikos

Tačiau ne tik dėl žemės dirbimo toks reljefas žemdirbystei nepatogus - nemalonumų tenka patirti ir rudenį žiemkenčius pasėjus. „Kad ir šis ruduo - sėjos metu sausa buvo, sėkla prastai dygo. O kur ant kalniukų, tai ir dabar molis raudonuoja - tik neseniai pravažiuodamas mačiau. Sudygę taip retai ir tokie maži daigai, kad nežinia, ar ištvers dalis pasėlių per žiemą. Tik pavasarį, apie balandžio mėnesį, bus aišku", - apie žemdirbystei tikrai neidealaus reljefo nuolatinius akibrokštus pasakoja vyriškis.

O apie apylinkėse augusius krūmynus, kurie čia žėlė dar nuo sovietmečio, pasak pašnekovo, - atskira istorija. Prieš dešimtmetį žemę įsigyti pradėjęs dar turėjo nemenkai ją prakaitu palaistyti. Mena, kad darbo buvo įdėta tikrai daug, kol visus krūmynus išnaikino, dirvą sėjai parengė.

Su krūmais susidorota, tačiau su akmenimis vienu kartu nesusidorosi. Pasakoja V. Paukštė, kad tai metų metus besitęsiantis darbas. Atrodo kasmet nurenki švariai, o pavasarį, žiūrėk, vėl visi laukai boluoja.

Derlius derliui nelygu

Apie derlių kalbėdamas V. Paukštė dėl viso pikto primena, kad nieku gyvu nelygintume jo rezultatų su jau minėtų žemdirbystei palankesnių regionų pasiekimais. Primena, kad Ignalinos rajono žemėse jis bene tris kartus kuklesni. Žemės derlingumas ūkininko laukuose siekia apie 40 balų.

„Kiti greičiausiai nusiviltų pustrečios tonos kviečių iš hektaro prikūlę. O pas mus toks derlius visai normalu", - sako pašnekovas.

Išbandytas būdas - praktika

Dar vienas galvosūkis - kokias javų, rapsų ar ankštinių kultūrų veisles pasirinkti, kad jos geriausiai derėtų viename iš atšiauriausių šalies rajonų. V. Paukštė tikina, kad patikimesnio kelio, kaip viską patikrinti praktiškai, nėra.

„Tiesiog pasirenku keletą veislių, pasėju ir laukiu, kokie bus metai. Vienos geriau, kitos blogiau uždera. Pavyzdžiui, vienos veislės kituose regionuose labai gerą derlių duoda, bet mums jos netinka, nes šalčiams labai neatsparios", - apie praktinius įgūdžius pasakoja ūkininkas.

Ūkį modernizuoja savo lėšomis, naudojosi ir europine parama. Senąsias kolūkio dirbtuves savo lėšomis grūdų sandėliu pavertė, o štai džiovyklą tikisi paramos lėšomis įsirengti.

Sunkumų V. Paukštė neslepia, bet žemdirbystės atsisakyti neketina - žinių, praktikos bagažas sukauptas, ir technikos naujos įsigyta.

MŪ inf.