Kalvarija. Pačiame Lietuvos pasienyje, kalvotose Kalvarijos savivaldybės žemėse, ekologinį ūkį plėtoja jauna moteris Eglė Markevičiūtė. Sangrūdos seniūnijos Zovodos kaime ji su vyru dirba 230 ha žemės ir augina mėsinių galvijų bandą.

Mišrus ekologinis ūkis yra šeimos ūkis. „Manome, kad tokio dydžio ūkis yra grynai šeimos ūkis. Neturime nė vieno samdomo darbuotojo, viską padarome savo jėgomis", - patikina moteris, ūkininkaujanti nuo 2005 m. Ūkis iš karto kurtas kaip ekologinis, dabar visi pasėliai ir gyvuliai sertifikuoti kaip ekologiški.

Ekologiškai ūkininkauti Eglė ėmėsi iš vidinio nusiteikimo auginti sveiką produkciją ir nekenkti aplinkai. O dabar tai pasidarė tarsi gyvenimo būdas. „Jau nebemokėtume savo laukų tręšti ir purkšti", - prisipažįsta moteris. Žinoma, labai svarbi ir ekologiniams ūkiams skiriama parama, tačiau, ūkininkės manymu, dabar išmokos ekologiniams ūkiams yra neadekvačios, o štai 2004-2006 metų laikotarpiu buvo gerokai svaresnės.

„Labai didelė problema - darbo jėgos stygius. Truputį pasiauginsiu mažąjį sūnų Ąžuolą, kuriam dar penkių mėnesių nėra, ir pati sėsiu už traktoriaus vairo", - sako ūkininkė Eglė Markevičiūtė

Ūkyje auginami ne tik javai, bet ir žirniai, pupos, lubinai, garstyčios. Lubinus augina žaliajai trąšai, nes žemė čia labai skurdi, tad stengiamasi visais įmanomais būdais ją pagerinti. Derliai nedideli - iš hektaro vidutiniškai gaunamas 2 t derlius.

Pagrindiniai pinigai - iš mėsinių galvijų

Pagrindinės ūkio pajamos gaunamos iš mėsinės gyvulininkystės. Mėsinė gyvulininkystė pagal gamtines sąlygas čia bene tinkamiausia ūkio šaka. Žemė labai kalvota - kai kurios kalvos tokios stačios, kad technika į jas nė neįvažiuoja. O gyvuliams ganytis jos puikiai tinka.

Mišrūnų ir grynaveislių limuzinų bandoje priskaičiuojama 90 galvų. Pasak Eglės, ekologiška mėsa kol kas Lietuvoje neturi didelės paklausos - pirkėjus labai sunku įtikinti, kad ekologinė produkcija yra kitokia: skanesnė, sveikesnė

Užaugintus gyvulius (paprastai maždaug iki pusantrų metų amžiaus) ūkininkė parduoda bendrovei „Utenos mėsa". Bet tik vienais metais ekologiškai užaugintus gyvulius pavyko parduoti kaip ekologiškus ir gauti už juos geresnę kainą. Šiaip jie realizuojami kaip įprastai užauginti gyvuliai. Pačiai Eglei kur nors vežti parduoti gyvulius yra per sudėtinga užduotis - per mažos gamybos apimtys. Ūkininkei buvo kilę minčių kooperuotis, tačiau arti negyvena ūkininkų, norinčių jungtis bendrai veiklai.

Ekologinio ūkio savininkė turi visą būtiną techniką, dabar dairosi tik naujo traktoriaus. Nors šiaip norėtųsi kuo našesnių ir modernesnių žemės ūkio mašinų, bet viskas atsiremia į pinigus. „Techniką pirkdami labai skaičiuojame. Neturime tokių finansinių galimybių, kad išsirinktume pačią našiausią ir moderniausią techniką. Stengiamės kuo mažiau reikalų turėti su bankais. Labai stipriai nukentėjome po Ūkio banko bankroto, - sako Eglė. - Dar gerai, kad kai kurios įmonės labai mus suprato ir geranoriškai padėjo - atidėjo mokėjimus".

Geriau lenkui, bet ne lietuviui

Eglė turi planų plėsti ūkį, bet tokius užmojus stabdo darbo jėgos trūkumas - tiesiog nėra žmonių aplinkui, kurie norėtų dirbti. Net gyvuliams ganyti sunku surasti nekvalifikuotų darbininkų. Iš Sangrūdos apylinkių žmonės linkę geriau važiuoti dirbti į Lenkiją. „Nors siūlau gerą atlyginimą ir tikrai normalias darbo sąlygas, išgirstu atsakymą, kad pas mane nedirbs - geriau į Lenkiją važiuos", - stebisi Eglė.

Ūkininkė pastebi, kad vis daugiau žemių apylinkėse dirba Lenkijos ūkininkai. Plotus deklaruoja žemės savininkai lietuviai, tačiau juose dirba ir derlių kulia lenkai. „Tiesiog yra principo reikalas - jau geriau išnuomos žemę lenkui, bet kad tik ne kaimynui lietuviui", - sako Eglė. Kodėl? Gal lenkai moka didesnę nuomos kainą? Ne. Žemės savininkai įsitikinę, esą lenkai su geresne technika atvažiuoja, geriau žemę įdirba.

„Visaip bandau žmones įkalbinti: sakau, juk aš daug metų dirbu, jūs mane pažįstate, o lenkai tai dar ir dingti kur nors gali neatsiskaitę, jau ir girdėjau tokių atvejų. Bet neveikia žmonių mano prašymai", - apgailestauja ūkininkė.

Kada ateis ta geroji diena...

Per ūkininkavimo metus jaunai moteriai teko patirti ir šilto, ir šalto. „Dabar mes keliamės iš pelenų. Turėjau ūkio partnerį, kuris stipriai apgavo , teko daug nuostolių patirti. Labai varganai mūsų sodybėlė atrodo, net gėda būtų žmogui parodyti, kaip gyvename", - tarsteli moteris, per daug nesileisdama į detales.

Tačiau ji nepraranda vilties, kad viskas susitvarkys. Juk pačioje pradžioje buvo dar sunkiau - atvažiavusi čia rado neišbrendamus kemsynus... O dabar gražiai laukai žaliuoja, derlių nokina. „Ir dabar mes jau dirbame pelningai, bet norėtųsi daugiau pinigėlių sukaupti, techniką atsinaujinti. Labai laukiu, kada ateis ta geroji diena", - šypteli moteris.

Eglė labai vertina genofondinius gyvulius: laiko Lietuvos juodgalvių avių, o taip pat Lietuvos baltųjų kiaulaičių

Turinti universitetinį išsilavinimą, ekonomikos magistro laipsnį, Eglė dabar įstojo studijuoti į Mykolo Romerio universitetą. Energinga moteris spėja ir sūnelį auginanti, ir ūkio darbus dirbti. „Pažįstami nesiliauja stebėtis, kaip gyvenusi Kaune ir turėjusi gerą darbą banke, aš ryžausi atvažiuoti į kaimą. Juk galėčiau dirbti gerą darbą, baltomis rankomis sėdėti sau pasipuošusi. Bet aš mėžiu kiaulių gardus, girdau karves ir veršius, dirbu visus kitus darbus. Ir su traktoriumi pati važiuoju, nes tiesiog nėra ką už to vairo pasodinti", - sako į tėčio žemes sugrįžusi Eglė.

Ji prisimena, kad kai pradėjo savarankiškai ūkininkauti ir gavo paramą kaip jaunoji ūkininkė, buvo užplūdęs begalinis entuziazmas dirbti. Atrodė, tiek yra jėgų, kad kalnus galima nuversti. O dabar Eglė vis dažniau save pagauna sėdinčią nuleistomis rankomis, entuziazmas jau priblėsęs. Kyla ir juodų minčių - viską parduoti ir grįžti į miestą. Bet išaušta naujas rytas ir jėgų vėl iš kažkur atsiranda.

MŪ inf.