Kaunas, balandžio 27d. Kol sprogsta sodinių šilauogių pumpurai, pats tinkamiausias metas jas patręšti azoto trąšomis. Tik reikia prisiminti, kad šilauogėms galioja labai svarbi taisyklė - nepertręšti.

VDA Kauno botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus mokslininkė Laima Česonienė pabrėžia, kad šilauogių šaknys yra labai jautrios mineralinėms trąšoms. Tiesa, iš pradžių pertręšimo požymių gali ir nesimatyti. Atvirkščiai - azoto trąšomis pertręšti augalai gražiai suveša, išaugina ilgus ūglius, tačiau jau kitų metų pavasarį jų viršūnės nudžiūsta, ant lapų ir stiebų ima ryškėti grybinių ligų pakenkimai, ligos sugadina ir nemažą uogų derliaus dalį.

Kokia trąšų norma rekomenduojama šilauogėms? L. Česonienės teigimu, atsakyti į šį klausimą galima tik žinant kokio amžiau yra uogakrūmiai, kokiame dirvožemyje jie auga, kokiu mulčiu mulčiuojami pokrūmiai. Sodininkams, auginantiems keletą šilauogių krūmų, labai apibendrinta tręšimo rekomendacija būtų paprasta: šaukštą azoto trąšų ištirpinti kibire vandens ir palaistyti krūmelius. Iš azoto trąšų rekomenduojama naudoti amonio salietrą arba amonio sulfatą - pastarasis šiluogėms tinka labiau, nes rūgština dirvožemį (amonio sulfatu ypač rekomenduojama tręšti, kai dirvožemio pH viršija 5). Jei naudojamos kompleksinės trąšos, būtina pasirinkti tokias, kuriose azotas yra amonio pavidalu.

Auginant didelius šilauogių plotus, būtina nuolat tikrinti augalų poreikį trąšoms. Pasak L. Česonienės, nors yra nustatytos orientacinės trąšų normos, bet tik lapų ir dirvožemio analizė parodo, kiek ir kokių trąšų reikės. Dirvožemio tyrimai atliekami kas 3-4 metai, lapų - kas 2-3 metus.

Šilauogėms augti ir derėti azoto, kalio ir fosforo reikia daugiausiai, kalcio, magnio ir sieros reikia vidutiniškai, o geležies, boro, mangano, vario, cinko ir molibdeno - visai nedaug. Patyręs šilauogių augintojas ir vizualiai gali pažinti augalų augimo sutrikimus ir atskirti kai kurių maisto medžiagų trūkumo požymius nuo kitų fiziologinių ar grybinių ligų sukeltų pakitimų.

Šilauogės neigiamai reaguoja į didesnes trąšų normas, visiškai nepakenčia mėšlo

Azoto trūkumas pasireiškia augimo sulėtėjimu, augalai išaugina mažai naujų ūglių arba visai neišaugina. Lapų spalva pašviesėja, vėliau - vasaros sezono metu - visa lapija įgauna rudeniui būdingą purpurinį atspalvį. Per didelis azoto kiekis skatina ypač spartų ūglių augimą, lapai būna stambūs, labai tamsios žalios spalvos. Jei azoto trąšomis tręšiama per vėlai, ūgliai nebesuspėja sumedėti ir gali žiemą apšalti. Pertręšti augalai užaugina smulkesnes uogas, kurios ir sunoksta vėliau, nebūdingu veislei laiku.

Fosforo trūkumas dažniau pasireiškia sodinukams, retai suaugusioms šilauogėms. Augalų lapai susmulkėja, jų spalva apie lapagysles ar lapų kraštus tampa purpurinė. Ryškių fosforo pertekliaus požymių nėra nustatyta, tačiau manoma, kad per dideli fosforo kiekiai blogina geležies pasisavinimą.

Kalio trūkumas dažniau pasireiškia priesmėlio dirvožemiuose ir sukelia ūglių viršūnių nekrozę. Iš mikroelementų dažniau stebimas geležies trūkumas, kuris pasireiškia chloroze tarp lapagyslių, kai tik pačios lapo gyslos išlieka žalios spalvos. Trūkstant geležies, sulėtėja ir ūglių augimas.

Sunkesnėje žemėje augančias šilauoges azoto trąšomis rekomenduojama tręšti vieną kartą, pumpurų sprogimo metu. Lengvuose dirvožemiuose rekomenduojama azoto normą paskirstyti per du tris kartus ir baigti augalus tręšti birželio mėnesį. Naujus ūglius intensyviausiai šilauogės leidžia iki birželio pabaigos, o liepos mėnesį formuojasi kitų metų generatyviniai pumpurai.

MŪ inf.