Biržų r., Širvėnos seniūnijoje ūkininkaujantis Vygantas Januševičius su šeima apie 10 metų ekologiškai augina žieminius česnakus. Biržietis nekondicinę produkciją nusprendė liofilizuoti – gaminti česnakų granules ir miltelius.

Dalydamasis patirtimi Vygantas pasakoja, kad su žmona Justina viską pradėjo beveik nuo nulio. Tiesa, V. Januševičiaus tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. Mama ir padovanojo sūnui, tuomet grįžusiam iš Norvegijos, 0,5 ha žemės. A. a. Justinos tėtis buvo stambaus ūkio (2,5 tūkst. ha) agronomas.

„Grįžęs iš Norvegijos pradėjau dirbti samdomu darbuotoju savo krašte. Norėjau prisidurti prie atlyginimo. Mama padovanojo žemės. Jos buvo nedaug, todėl reikėjo sugalvoti, ką daryti mažame sklype.

Svarstėme auginti braškes, šaltalankius, bet pasirinkome česnakus. Taigi maždaug prieš 10 metų nusipirkome pusę tonos česnakų sėklos. Ją pasodinome kaip mokėjome, kaip galėjome su savadarbiais agregatais. Ir tada dingo motyvacija – pasitaikė labai šalta žiema, kai nebuvo sniego, o temperatūra siekė apie –20 °C, tad česnakai nušalo. Viskas pavirto koše“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakoja jaunasis ūkininkas.

Nesėkmė neatšaldė jaunuolių entuziazmo. Kitais metais buvo likę pinigų, tad šeima ryžosi dar kartą pabandyti. Po truputį (nuo 0,5 ha) plėtė lauką, jis šiuo metu užima 3,67 hektaro.

Patys tobulino techniką

Sodinimo ir nuėmimo procesus Januševičiai įgyvendino savo jėgomis ir finansais. Vygantas juokauja, kad su a. a. uošviu sodinamąją sukonstravo per naktį. Gamyklinės, pneumatinės veliasi, kišasi, su jomis sunku dirbti, nes jų krašte sunkus dirvožemis (molis, priemolis). Dėl to pasidarė primityvią sodinamąją, bet gali su ja dirbti ir per lietų, jeigu traktoriaus ratai sukasi dirvoje.

Patys pasigamino ir specialų peilį česnakams pakelti. Panašų, tik skirtą morkoms, skolinosi iš vieno ūkininko, pagal tą patį principą ir susikonstravo savąjį. Tad česnakus lieka tik surinkti.

Su žmona taip pat nusipirko sodybą, prie kurios buvo didelis kluonas. Jame pastatė česnakų džiovinimo lentynas, kurios labai praverčia auginant šias prieskonines daržoves. „Viską sukūrėme iš galvos, savo galimybėmis ir resursais“, – sako augintojas.

Apie perdirbimą Vygantas intensyviai galvojo jau seniai, nes likdavo daug vadinamosios nekondicinės produkcijos: pažeistų, mažesnių česnakų. Iš 3 ha, anot augintojo, tokių pasitaiko apie 0,5 tonos. Anksčiau juos išmesdavo, tad teko pasukti galvą, kaip perdirbti.

Ūkininkas išnaršė socialinius tinklus, jutubą, stebėjo ir kinų česnakų džiovinimo technologijas. Paskui susipažino su VDU Žemės ūkio akademijos mokslininke dr. Audrone Žebrauskiene. Ji įsigilinusi į liofilizavimo technologiją, ja patarė išbandyti ir Vygantui.

Česnakų liofilizacija įtraukė

Liofilizatorius ganėtinai brangus, tad Vygantas su Justina nutarė dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programosprojekte. „Nėra taip, kad nusipirkai liofilizatorių ir jau išeina granulės. Reikia ir kitos įrangos: giluminio šaldiklio, kuris užšaldo iki –50 °C temperatūros.

Liofilizatorius šaldo iki –80 °C, bet jam reikia pagalbos, – aiškina inovacijų ėmęsis biržietis. – Liofilizacijos principas – žemoje temperatūroje vanduo paverčiamas dujomis, kurias vakuuminis siurblys išsiurbia. Visos naudingosios maisto medžiagos lieka.“

Ūkininkams teko nusipirkti ir skiltelių atskyrimo bei lupimo įrangą. Viskas pagal projektą. Taip ėmė gaminti česnakų granules ir miltus.

Liofilizuotų česnakų granulės

„Kai kurie žmonės vis dar mano, kad liofilizuotas produktas yra džiovintas, bet iš tiesų džiovintas – tai karštyje laikytas (anot Vyganto, keptas) produktas, o liofilizacija – kita, ilgai trunkanti, bet gerokai kokybiškesnį produktą leidžianti pagaminti technologija“, – teigia V. Januševičius.

Realizacijos planai dar kuriami

Paklaustas apie realizaciją, ūkininkas sako, kad šiek tiek produkcijos, ypač pačių česnakų, parduoda neblogai, tačiau apskritai dar negali labai džiaugtis šios srities rezultatais. Labiau vyksta eksperimentai, rinkų tyrimai. Abu su žmona turi ir kitus darbus, tad ne visada lieka laiko užsiimti produkcijos viešinimu, reklama.

Dalį užaugintų žieminių česnakų Januševičių šeima eksportuoja į Vokietiją. O su granulėmis nėra taip paprasta, nes jos brangios, reikalauja daug darbo, energijos. Didelis kiekis kainuoja daug. Tad nors susidomėjimo sulaukė, bet atgrasė kaina. Kol kas augintojai pakuoja mažais kiekiais ir realizuoja vietinėje rinkoje.

„Labiau apsimoka parduoti po indelį, kuriame yra 50 g, negu parduoti didelį kiekį. Didžiausią energijos sąnaudų dalį sudaro elektra, kuri šiuo metu labai brangi, todėl tai ir lemia kainą“, – sako V. Januševičius.

Pamažu į priekį

Vyganto šeima liofilizuoja ir braškes, turi keletą jų lysvių, tad naudojasi įranga. Taip paįvairina produkciją. „Biržai nėra dideli, tad mums smagu klausytis gerų atsiliepimų ir įvertinimų, kad stengiamės. Džiaugiuosi, kad galime pasiūlyti tai, ko kiti negali. Įdedame ir labai daug rankų darbo. Dirbame visus metus. Neseniai nukasėme česnakus, sudėjome į lentynas. Paskui džiovinsime, rūšiuosime, sandėliuosime“, – pasakoja ūkininkas.

Nukastus ekologiškus česnkaus Vygantas sudeda į tokias lentynas

Net kai česnakus nulupa česnakų skiltelių lupimo įrenginys, ūkininkai dar įdeda daug savo darbo: iščiupinėja kiekvieną skiltelę, šaknis, rastą puvinį nupjauna, kad granulės būtų tik baltos. Šeima nori užsitarnauti gerą vardą.

Ūkininkauja ekologiškai. Tokią kryptį skatino ir diegė Justinos tėtis. Vygantas taip pat mano, kad tai labai didelis žingsnis į priekį.

Su česnakų ligomis kovoja sėjomaina ir beicavimu vario sulfatu. Tręšia skystu karvės mėšlu. Šiais metais užaugo labai geras derlius. Česnakams tiko drėgmė, kurios netrūko. Galvos užaugo didelės. Apytiksliai nukasė apie 5 t/ha (į 1 ha lauko išberia apie 1 t sėklos).

Dar šiek tiek žemės nuomojasi kviečiams auginti, kurie, sako V. Januševičius, yra finansinis ramstis. Vis dėlto pagrindines lėšas užsidirba augindami česnakus.

„Darome, klystame, kiekvienais metais su žmonele sakome, kad kitais metais darysime kitaip. Ir visą laiką mokomės iš klaidų. Stengiamės maksimaliai. Pamatome, ko nepadarėme, ką galime padaryti geriau. Stengiamės išlikti Lietuvoje, rinkoje, žemės ūkio sektoriuje“, – entuziazmo nepraranda V. Januševičius.