Kaunas. Pasidarė kaip ir nepadoru būti stambiu žemdirbiu, nors šiandieninės jų gerovės niekas neatnešė ant lėkštutės – viskas uždirbta savu prakaitu, rizika, gebėjimais. Keletas ūkininkų dalijasi prisiminimais apie nueitą kelią, kurį vargu ar ryžtųsi pakartoti.

Pilni jaunatviško entuziazmo, nepaisantys aplinkinių skepticizmo ir kupini noro dirbti žemę – tokie buvo pirmieji ūkininkai savo pasirinkimo būti žemdirbiu pradžioje. Tada keliolika hektarų atrodė didžiuliai plotai, o senas traktorius – neįkainojamas turtas.

Rizikuodami šeimų gerove ir užstatydami bankams viską, ką turi, jie plėtė ūkius, o iššalus pasėliams ar užėjus sausroms, nemigo naktimis baimingai skaičiuodavo balansus ir mintyse neretai jau matuodavosi emigranto batus, nes riba tarp pelningo darbo ir bankroto visada buvo labai trapi.

Šiandien dauguma jų yra stambių ūkių savininkai, dirbantys po kelis šimtus hektarų žemės. Į juos smulkesnių ar naujai besikuriančių ūkių šeimininkai neretai žvelgia su tyliai slepiamu pavydu ir garsiai išsakomais priekaištais: esą susigrobė stambieji žemes, o kitiems nepaliko.

Aplenkia stambiuosius ir galimybės gauti paramą investiciniams projektams, nors ir dideliuose ūkiuose taip pat reikia nuolat atnaujinti techniką, investuoti į inovatyvias technologijas, gerinti infrastruktūrą. Toks požiūris ir skaudina, ir kartu verčia nepasiduoti –keletas Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narių pasakoja savo ūkių kūrimo istorijas.

Viską sukūrė savo rankomis ir tuo didžiuojasi

Biržų r. ūkininkas Henrikas Bertulis valdo daugiau kaip 700 ha ūkį. Ūkininkauti pradėjo 1990-ųjų pavasarį nuo pusšimčio hektarų. „Stoviu lauko krašte ir galvoju – ką aš prisidariau... Žmonės juokėsi, rodė pirštais, esą „inžinieriukui“ (mat dirbau kolūkio vyriausiuoju inžinieriumi) stogas pavažiavo – buvo baltas žmogus, su kostiumu vaikščiojo, o dabar prie traktoriaus vairo sėdo“, – prisimena H. Bertulis.

Technikai pirkti paėmė iš banko 25 000 rublių kreditą, tai buvo fantastiški pinigai, nes įprastas atlyginimas siekdavo 100–200 rublių. „Tėvas su mama išsigando, o aš pats nieko nebijojau, veikiau impulsyviai, nuojauta sakė, kad viskas bus gerai“, – pasakoja H. Bertulis.

Iš pradžių daug važinėjo į Rusiją, Pskovo sritį: veždavo parduoti bulves ir grūdus, o iš ten pirkdavo techniką. Žemę pradėjo nuomoti daugiausia iš giminių – jie tiesiog prašydavo apdirbti žemę, kad tik baudų už nepriežiūrą neskirtų. Pirmuosius hektarus pirko po 400 Lt (100 dolerių), paskui žemės kaina pakilo iki 1 000 Lt už ha ir laikėsi gal 10 metų. Vėliau šoko į viršų iki 3 tūkst. Lt, po kelerių metų – 10 tūkst. Lt. Įvedus eurus, kaina greitai pasidarė 3 tūkst. eurų ir per metus ar dvejus užlipo iki 6–7 tūkst. eurų/ha.

„Nesuprantu, kaip galima tiek mokėti už žemę: kad atsipirktų, reikia 20–30 metų. Turbūt žmonės galvoja, kad žemė duoda didelį pelną. Ne, tik per didelį plotą kažką susirenki. Su buhaltere esame suskaičiavę, kad vidutiniškai žemės hektaras mums duoda geriausiu atveju 200 eurų pelną per metus. Tik plėsdamas ūkį gali išgyventi ir išlaikyti dirbančius žmones“, – sako H. Bertulis.

Dabartinė politika neskatina ūkio plėtros

Raseinių r. ūkininkas Vincentas Macijauskas valdo 730 ha ūkį, o startavo nuo7 ha žemės, ūkio bazę ant plyno lauko pasistatė be jokios paramos, tik su kreditais. Vėliau technikai įsigyti kelis kartus naudojosi parama pagal investicinius projektus.

„Plėsti plotus buvo įsipareigojimas gaunant ES paramą, o dabar šneka, kad jau per daug žemės turime – dviprasmiškai skamba. Galėčiau ir daugiau žemės dirbti, bet pagal dabartinę politiką nėra ko plėstis. Žiniasklaidoje ryškus neigiamas požiūris į stambiuosius ūkininkus – esą jie susirenka visus paramos pinigus. Bet juk išmoka mokama už plotą, o ne už galvą. Jeigu dirbi didesnį plotą, tai logiška, kad turi gauti didesnę išmoką“, – svarsto V. Macijauskas.

Pernai jis su viena įmone lankėsi Vokietijoje ir įsikalbėjo su vienu tenykščiu žemdirbiu – turi per 1 000 ha ir už visus hektarus gauna vienodo dydžio išmokas, o jei dar augina penkių skirtingų rūšių augalus, tai gauna 90 Eur/ha priedą. „Jokių lubų išmokoms ten netaikoma. Mes tik šimtą su trupučiu eurų už hektarą gauname plotinių išmokų, o jie vien priedą panašaus dydžio...“, – skirtumais stebisi V. Macijauskas.

Nereikia supriešinti stambių ir smulkių ūkių

Panevėžio r. ūkininkas Ovidijus Pečeliūnas, dirbantis per 1 000 ha, pradėjo ūkininkauti 1998 m., tada turėjo 10 ha nuomojamos žemės. Buvo kolūkių byrėjimo vajus, atsirado daug apleistų žemių. „Rovėme krūmus, tvarkėme melioracijos sistemas. Dirbdavome po 16–18 valandų per parą. Technika buvo sena, rėmimo nebuvo. Bankai su ūkininkais nesileido į kalbas, o ir palūkanos būdavo milžiniškos – 12–14 proc.“, – prisimena ūkininkas.

Tikra finansinė duobė vėrėsi 2006 m. – iššalo žiemkenčiai, o vasarą buvo stichinė sausra. „Suvokiau, kad dar vieni tokie prasti metai reikštų bankrotą. Visai rimtai galvojau, kad reikės važiuoti į Angliją ar Švediją darbo ieškoti. Atrodė, visko netekome, ką buvome įdėję. Laimei, 2007–2009-ieji buvo auksiniai metai žemės ūkiui: ir derlius geras, ir kaina aukšta“, – pasakoja ūkininkas.

O. Pečeliūną skaudina, kad stambūs žemdirbiai neretai pateikiami kaip žemių užgrobėjai – tai visiška nesąmonė. Ar kas nors pasvers, kiek mes rizikavome, skolindamiesi iš bankų ir pirkdami žemę? Jei ne šeimos palaikymas, tikrai būčiau nuleidęs rankas ir viską metęs. Nereikia supriešinti stambių ir smulkių ūkių: tikrai ne dėl to smulkūs prastai gyvena, kad yra stambių“, – patikina O. Pečeliūnas.

Daugiau ūkininkų istorijų skaitykite spalio mėn. žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.