Babtai (Kauno r.). Kol uogynai sėkmingai žiemoja, braškių augintojai turi laiko gilinti žinias ir susipažinti su technologinėmis naujovėmis.

Vasario 8-ąją LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute (SDI) vyko tarptautinis seminaras „Braškių auginimo technologijos“. Jo metu patirtimi pasidalijo svečias iš Vokietijos Konstantinas Kakas (Constantin Kaack).

Apie braškių ir žemuogių selekcijos tendencijas papasakojo SDI mokslininkas dr. Rytis Rugienius. Įvairių įmonių atstovai uogų augintojus supažindino su laistymo, substratų, trąšų, šiltnamių naujovėmis, paukščių ir žvėrių atbaidymo iš uogynų priemonėmis.

Vienas iš seminaro organizatorių, Biržų rajono ūkininkas Andrius Ragaišis sako, jog uogininkystėje, kaip ir kitose srityse, reikia žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis. Ūkininkas braškes augina 12 metų. Plotai nėra dideli, siekia 1,5-2,5 ha, nelygu metai. Tačiau ir palyginti nedideliame uogininkystės ūkyje darbo bei erdvės naujovėms pakanka. A. Ragaišis vienas pirmųjų Lietuvoje įrengė uogyną su laistymu po žeme. Pernai šią technologiją jau taikė ir daugiau šalies uogininkų. Tai viena naujausių technologijų Europoje.

Biržietis Andrius Ragaišis nuolatos domisi braškių auginimo naujovėmis: dabar ūkyje bandomos braškių auginimo šiltnamyje technologijos, į durpių substrato maišus sodinant aukščiausios kategorijos daigus. Tikslas – pasiūlyti pirkėjams prinokusių uogų jau gegužės viduryje

Dabar biržiečio ūkyje bandomos braškių auginimo šiltnamyje technologijos, į durpių substrato maišus sodinant aukščiausios kategorijos daigus. Tikslas – pasiūlyti pirkėjams prinokusių uogų jau gegužės viduryje. Tokie daigai jau pirmaisiais metais po pasodinimo duoda iki 0,5 kg uogų derlių iš kiekvieno kero. Tai – labai didelis derlius. Po to ūkyje prasideda braškės iš tuneliais dengtų lysvių, vėliau – ir iš įprastų uogynų. Derlius iš vėlyviausių veislių gaunamas liepos antroje pusėje. Uogų derėjimo laikotarpis ištęsiamas, auginant įvairaus sunokimo laiko veisles.

Biržietis savo ūkyje nuolat bando naujas braškių veisles. Pasak jo, dabar viena tokių naujų perspektyvių veislių – Magnum, remontantinė veislė – Mariguette, kurios uogos auginamos pavasariniam ir rudeniniam derliui.

Vokiečio ūkyje – braškės ir pakalnutės

Siekiant didelio uogų derliaus, svarbu ne tik pasirinkti veisles, bet ir tinkamai įrengti bei prižiūrėti uogyną. Savo patirtimi pasidalijo svečias iš Vokietijos. Šiaurės Vokietijoje įsikūręs K. Kako ūkis braškininkystės srityje dirba jau daugiau kaip 35 metus. Šiuo metu ūkyje 40 ha plote auginami braškių daigai, kurie tiekiami Vokietijos, Skandinavijos ir Baltijos šalių augintojams. Dar 40 ha skiriama braškių uogoms. Jos dažniausiai parduodamos vietos vartotojams iš kioskelių, įrengtų šalių uogynų.

Svečias iš Vokietijos Konstantinas Kakas pabrėžė, kad braškių auginimo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip pavyks suformuoti braškyną su sveikais, stipriais augalais. Todėl daug dėmesio skiriama dirvų parinkimui, piktžolių išnaikinimui prieš uogyno įveisimą

Įdomu tai, kad šiame ūkyje dar auginami pakalnučių daigai, kurie tiekiami Prancūzijai, Skandinavijai, taip pat ir vietos rinkai. Kasmet 20 ha plote užauginama apie 1,5 mln. pakalnučių daigų.

Pasak K. Kako, pakalnučių daigai ruošiami nuo rugsėjo iki lapkričio, prie jų dirba iki šimto žmonių. Tai duoda ūkiui papildomų pajamų ir galimybę užimti darbuotojus tuo laiku, kai darbo su braškėmis mažiau. 

Pradžia – tinkamas braškyno įrengimas

Kalbėdamas apie sėkmingą braškių auginimą, K. Kakas pabrėžė, kaip svarbu braškyną įrengti tinkamai parinkame ir paruoštame lauke. Tikslas – užauginti sveikus ir tvirtus augalus, kurie galėtų duoti maksimalų produkcijos (uogų arba daigų) kiekį.

Viskas prasideda nuo dirvos parinkimo. Braškynui netinka laukai, kuriuose priešsėlyje plito sraigės, nematodai, spragšiai. Šie kenkėjai gali labai pakenkti ir pasodintoms braškėms. Taip pat dėl bendrų ligų ar kenkėjų netinka braškyną sodinti po vaismedžių ir vaiskrūmių, po bulvių, kukurūzų. Braškynui tinkami priešsėliai yra javai, rapsai, pūdymai. Patariama dirvoje patikrinti nematodų kiekį, jeigu 100 gramų dirvožemio jų daugiau kaip 150, braškių sodinti neverta. Nematodai naikinami, kaip tarpinę kultūrą auginant serenčius.

Jeigu nėra gerų priešsėlių ir plotų braškynui, tai turimoje žemėje siekiant sumažinti sraigių, spragšių kiekį, fitoftoros užkratą, piktžolėtumą, naudojamas kalcio cianamidas. Jo beriama ir įterpiama į dirvą po 400-500 kg/ha. Dirvoje iš šio preparato išsiskiria dujos, naikinančios įvairius patogenus. Po kelių savaičių sodinami braškių daigai. Pasak K. Kaako, tai nepigi priemonė, tačiau naudojama, jeigu nėra kito pasirinkimo.

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute vykusiame tarptautiniame seminare „Braškių auginimo technologijos“ dalyvavo kelios dešimtys šia uogininkystės kryptimi besidominčių ūkininkų

Vokiečiai braškynų nesodina per rūgščiose dirvose, nes jose augalai sunkiai pasisavina mikroelementus. O silpnesni augalai ne tik mažiau produktyvūs, juos gali užgožti piktžolės. Piktžolėms naikinti skiriamas ypatingas dėmesys. Prieš braškyno įveisimą ir pirmaisiais metais po daigų pasodinimo herbicidai naudojami ne vieną kartą, kad uogynas būtų kuo švaresnis.

K. Kakas pabrėžė, kaip svarbu tinkamu gyliu pasodinti daigus į lygią žemę, voluoti, laistyti. Siekiama, kad piktžolės dygtų vienu metu, kad kuo daugiau jų paveiktų išpurkšti herbicidai. Po daigų pasodinimo naudojami per dirvą veikiantys herbicidai, o vėliau išaugusios piktžolės naikinamos kontaktiniais herbicidais.

Pesticidų teks mažinti

Antraisiais metais, kai braškės pradeda derėti, herbicidai gali būti purškiami tik anksti pavasarį. Žydėjimo metu braškių tarpueiliai purenami, po to klojami šiaudai, apie 10 t hektarui. Kai nurenkamos uogos, šiaudai freza įmaišomi į dirvą. Augalų žydėjimo metu ir vėliau augant uogoms, chemijos vengiama, nes pirkėjai labai atidžiai vertina uogų kokybę. Chemijos likučiai derliuje netoleruojami.

Nuo 2020 m. visoje ES uždraudžiama nemažai pesticidų veikliųjų medžiagų, tame tarpe bus ir herbicidų, naudojamų Vokietijos uogininkystės ūkiuose. Todėl K. Kako ūkis vis daugiau dėmesio skiria mechaniniam piktžolių naikinimui – ieško tam efektyviausių būdų. Mokslininkai kuria technologijas, kaip piktžoles naikinti karščiu, elektros impulsais. Tikėtina, kad ateityje šios naujovės ateis ir į ūkius.

Beje, vokiečiai yra vieni didžiausių braškių vartotojų ES. Antrąją vietą užima lenkai, trečiąją – italai. O didžiausi braškių augintojai Europoje yra Turkija (376 tūkst. t per metus) ir Ispanija (292 tūkst. t). Toliau pagal auginimo mastus eina Lenkija, Vokietija ir Italija.

Kuria kryptimi juda braškių ir žemuogių selekcija

Auginant įvairias braškių veisles, taikant skirtingas technologijas (tame tarpe ir auginimas šiltnamiuose), dabar šviežių uogų prekybos centruose galima rasti praktiškai ištisus metus. Skirtingų šalių ir ūkių braškų augintojams, taikantiems skirtingas technologijas, reikia įvairių braškių veislių.

Pasak dr. R. Rugienio, per dvidešimt pastarųjų metų pasaulyje sukurta keli šimtai braškių veislių, bet gamyboje auginama daug mažiau. Taip yra dėl to, kad palyginti su kitais augalais, genetinė braškių įvairovė nėra labai didelė, todėl daug veislių būna labai panašios vienos į kitas ir neišpopuliarėja. Be to, anksčiau selekcininkai daugiau dėmesio skyrė braškių uogų išvaizdai, o skonis likdavo antroje vietoje. Dabar selekcijoje vėl atsigręžiama ir į skonį.

Nors, aišku, svarbios ir kitos braškių savybės: derlingumas, atsparumas patogenams, prisitaikymas vietinėms auginimo sąlygoms, augalo forma, derėjimo laikas, uogų dydis ir forma, tvirtumas, spalva, maistinė vertė.

Dr. R. Rugienius pastebi, jog daugeliu atvejų geriau auginti veisles, išvestas savame regione: „Idealių veislių nebūna, visos jos turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Tolimose užsienio šalyse išvestos veislės dažniausiai gerai „pasirodo“ tik pirmaisiais auginimo metais. Nors būna ir išimčių. Pavyzdžiui, itališka veislė daug metų gerai augo ir mūsų sąlygomis.“

Pasak selekcininko, kiekviena veislė turi savo atsparumo ribas, tačiau žinotina, jog žiemą be sniego dangos ir nesant mulčio kritinė temperatūra braškėms yra -16 °C.

Braškių selekcijos centrų Europoje yra daug. Tai – ir valstybinės, ir privačios įstaigos. Dažnai privatūs selekcininkai kooperuojasi su valstybės įstaigomis, nes šis darbas yra brangus ir netrumpas. Sukurti naują braškių veislę prireikia apie 10 metų. Vokietijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos braškių selekcijos kryptis – atsparumas ligoms, uogų aromatas.

SDI mokslininkas dr. Rytis Rugienius sako, jog skirtingų šalių ir ūkių braškių augintojams, taikantiems skirtingas technologijas, reikia įvairių veislių. Per dvidešimt pastarųjų metų pasaulyje sukurta keli šimtai braškių veislių, bet gamyboje auginama daug mažiau

Olandai kurdami veisles skiria dėmesį uogų skoniui, dydžiui, išsilaikymui, derėjimo laikui. Prancūzų selekcininkų kryptis – derlius, uogų skonis, transportabilumas. Italų kryptis – uogų kokybė, mitybinė vertė. Norvegai specializuojasi į atsparumą aplinkos sąlygoms. Pasaulyje braškių selekcija gerai išvystyta Kanadoje, JAV.

LAMMC SDI pastaraisiais metais sukurtos dvi naujos braškių veislės. Jos dar neturi vardų, dabar atiduotos IVS (išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo) tyrimams, kurie atliekami Lenkijoje. „Norėtume, kad ir ūkininkai šias veisles išbandytų gamybiniuose laukuose bei pasakytų savo nuomonę“, – sako dr. R. Rugienius.

SDI selekcininkai yra sukūrę ir keturias naujas remontantinių žemuogių veisles, kurios jau praėjo IVS tyrimus. Dena, Meda ir Redita veda raudonas uogas, o Elina – baltas. Šios veislės gali duoti apie 5 t/ha uogų. Kultūrinės žemuogės rinkoje galėtų turėti tam tikrą nišą.

Tinkamai įveistas braškynas teoriškai iš hektaro gali duoti ir 20 tonų uogų. Žinant uogų pardavimo kainą, nesunku suskaičiuoti ir galimas pajamas. Tačiau ar realiai pavyks tiek užauginti ir pelningai parduoti, priklauso ne tik nuo veislių, taikomų technologijų, bet ir nuo gamtos bei rinkos.

MŪ inf.