Ūkininkas Bronius Šakickas mini 95-erių metų jubiliejų. Kaip ir kasmet, ruošiasi kultivuoti 33 ha laukų, auginti grūdus. Gyvena Rokiškio r. Sriubiškių k. nedideliame tėvų namuke, nuo pagrindinės gyvenvietės atskirtame beržynėlio.

Ūkininku tapo vienas pirmųjų rajone, kai dar buvo kolūkiai. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą jam grąžino tėvų žemę. Iki tol dirbo Rokiškio melioracijos statybos valdyboje, vėliau – Kupiškio sausinimo sistemų valdyboje.

„Esu prisiekęs melioratorius. Ką matau dabar, yra visiška beprotybė. Aplinkos ministerija daro nesąmones. Atkuria senas upelių vagas ir primeta akmenų, senų kelmų“, – piktinasi ūkininkas.

Išėjęs iš Kupiškio sausinimo sistemų valdybos, Bronius prižiūrėjo kolūkio bites. Buvo kai ko išmokęs iš tėvų. Tik tėvas, anot B. Šakicko, prie jų eidavo su pirštinėmis.

„Nežinau, kodėl taip elgėsi. Reikia suimti rėmą ir iškelti. Kaip tai padarysi mūvėdamas pirštines? Svarbiausia – nesutrinti bičių. Jeigu joms nieko nedarysi, tavęs ir nelies. Ropinėja gražiai per korį. Aš sietelį ant veido užsimetu. Kartais taip gelia, kad gali išvirsti. Bet įprastai jos nieko nedaro“, – aiškina B. Šakickas.

Pas Bronių medaus nusipirkti atvažiuoja pirkėjų iš Vilniaus, iš Panevėžio, net iš Kauno. Stovėti turguje neturi laiko.

Sėjomaina paprasta, bet žemės nenualina

Įsikūręs ūkį, B. Šakickas pats apardavo ir sukultivuodavo laukus. Kaimynai padėjo įsigyti daugiau žemės. Pagalbos reikėdavo tik pasėti, nes neturėjo sėjamosios. Tuo metu ir karvę laikė, turėjo bičių – darbo buvo nemažai.

Dabar augina žieminius ir vasarinius kviečius, miežius, žaliajai trąšai – žirnius. Įvykdė du ūkio mordenizavimo projektus, nusipirko naują traktorių ir kitos technikos.

„Pasėju žirnius, nuėmęs jų derlių, sėju kviečius. Sakoma, kad žirniai labai pagerina žemę, sukaupia azoto, fosforo ir kalio. Negaliu pasidaryti tyrimų, tad turiu tikėti, kas rašoma ir sakoma.

Tikiu, kad sėjant tas pačias kultūras po tų pačių, pavyzdžiui, kviečius po kviečių, tikrai nieko nebus“, – sako ūkininkas.

Daug netręšia, pagal kitus – minimalią normą: 20 kg azoto (v. m.) vienai tonai kviečių užauginti. Pernykščių derlius vis dėlto buvo neblogas – 5 t/ha žieminių kviečių. Panašiai tiek užaugina kasmet.

„Kai trąšų daug nepili, tiek ir gauni. Mums tai geras derlius, juk žemė – ne Joniškio ir ne Pakruojo. Ten sėja kviečius po kviečių ir jie auga. O pas mus nieko nebūtų. Žemių našumas vidutinis – Rokiškio r. priklauso nederlingų žemių kategorijai“, – aiškina Bronius.

Sėjomaina paprasta: žieminiai kviečiai – garstyčios – miežiai (vasariniai kviečiai) – žirniai.

Smulkieji ūkininkai skriaudžiami

Ūkininkui skauda širdį dėl smulkiųjų ūkininkų. Anot jo, vienas turi tūkstančius hektarų, o kitam reikia pragyventi iš 15–20 hektarų. Iš viso Lietuvoje yra 113 tūkst. smulkių ūkių. Apie juos, B. Šakicko nuomone, niekas negalvoja.

„Duok žmogui žemės, dirbs ją ir niekur nevažiuos. Paramos lėšos atitenka didiesiems, o paprastas žmogelis nieko neturi. Priima įstatymus, kad mažesniam nebūtų galimybių plėstis. Plečiasi tie, kurie turi apie 500 ha“, – teigia ūkininkas.

Veža grūdus ir į Kupiškį, ir į Rokiškį. Praėjusiais metais už toną iš karto gavo apie 150 Eur, paskui – per 200, o dabar – 310 eurų.