Kaunas. Azoto taršą žemės ūkio naudmenose lemia ne tik naudojamų trąšų kiekis. Reikšmingas taršos šaltinis yra ir po derliaus nuėmimo dirvožemyje liekančios augalinės atliekos: šiaudai, ražienos, šaknys.

Joms yrant susidaro mineraliniai azoto junginiai, analogiškai, kaip ir iš kitų trąšų rūšių.

Klimato šiltėjimas taip pat stiprina taršos riziką: dėl aukštesnės temperatūros dirvožemyje beveik nesusidaro įšalas, o kritulių infiltracija didėja, o tai gali padidinti ir azoto išplovimo nuostolius iš žemės ūkio naudmenų.

Be to, didėjantis derlingumas reiškia daugiau augalinių liekanų, kurios irgi tampa papildomu azoto šaltiniu.

Skirtingų augalų rūšių įtaka azoto ciklui taip pat labai svarbi. Didesnį poveikį azoto režimui turi pupiniai augalai (pupos, žirniai, lubinai), kurių liekanose yra daugiau azoto nei varpiniuose javuose.

Pupinių stiebai mineralizuojasi greičiau, žiemą azoto išplovimas po jų gali padidėti 7–15 kg/ha, o per metus – iki 15 kg/ha.

Varpinių javų šiaudai mineralizuojasi lėčiau, todėl azoto išplovimas būna mažesnis. Be to, azoto koncentracija varpinių javų šiauduose nedidelė – 0,4–0,8 proc., tad su šiaudais į dirvožemį gali būti grąžinama 8–50 kg/ha azoto.

Visą publikaciją apie azoto taršą žemės ūkio naudmenose ir tai, kad ją nulemia ne tik trąšų kiekis, skaitykite žurnale „Mano ūkis“.