Kaunas r. Ražiškių kaime retųjų sodo augalų medelyne Jonas Matelis jau daugiau kaip 30 metų augina graikinius, o pastaraisiais metais ir širdinius bei juoduosius riešutmedžius, surinko gausią ir vertingą jų formų bei veislių kolekciją, daugina jų sodinukus vegetatyviškai ir ruošiasi sodinti riešutmedžių verslinę plantaciją.

Pastaruoju metu Lietuvoje populiarėja graikinių riešutmedžių sodai, didėja sodinukų paklausa, nes kuriamos ir verslinės jų plantacijos.

Pasak J. Matelio, riešutmedžiai – ilgaamžiai, aukštaūgiai, šviesiamėgiai augalai, kurie ištvermingi žiemą, pakenčia vasarą sausras (ilgos šaknys), tik kai kuriais metais pas mus Lietuvoje pavasarį nukenčia nuo vėlyvųjų šalnų.

Šie augalai nereiklūs priežiūrai, riešutų derlių galima išlaikyti visus metus įprastomis sąlygomis, 5–18 °C temperatūroje, ir realizuoti patogiausiu augintojui laiku.

Riešutmedžių lapuose yra vabzdžius atbaidančių medžiagų, todėl kenkėjai jų privengia ir šalia augantys vaismedžiai bei kiti augalai būna sveikesni.

Maistui vartojami vertingi jų riešutai, o mediena gražios tekstūros ir spalvos, kieta, naudojama baldų pramonėje, apdailai, dirbiniams. Iš gvildų, žievės, lapų gaunami dažai. Riešutmedžių nesunokę vaisiai, gvildai ir lapai naudojami liaudies medicinoje.

Prisitaikė mūsų krašte

Pasak J. Matelio, dėl natūralios atrankos į Lietuvą iš šiltesnių kraštų atvežtų graikinių riešutmedžių susikūrė vietinės sėjinukų populiacijos. Per daugelį metų šie augalai mūsų krašte aklimatizavosi, tapo ištvermingesni žiemą.

Savo kolekcijoje augintojas išskiria vietinės populiacijos derlingus atstovus, kurie buvo surasti Marijampolės r. Pieterių kaime, Kulautuvoje ir Vievyje. Šie graikinių riešutmedžių kultivarai veda stambius, apie 18 g, skanius, ne storu kevalu vaisius, iš jų branduoliai lengvai išsiima (išsiaižo). Galbūt ateityje jie taps lietuviškomis veislėmis.

Vietinės populiacijos iš Vievio graikiniai riešutai

Augintojo kolekcijoje gausu ir užsienio selekcijos veislių, kurios atkeliavo iš Kanados, Šiaurės Amerikos, Švedijos, Lenkijos, Bulgarijos, Ukrainos, Moldovos.

Sodininkas pažymi, kad pramoninėms plantacijoms tinkamesnės veislės, kurių vaisiai išauga apie 3,5 cm skersmens, sveria apie 10–12 g, branduolio išeiga apie 50 proc. ir juos tinka išgliaudyti (išlukštenti) mechanizuotai, kad lukštas ir pertvaros lengvai atsidalintų. Pavyzdžiui, veislės Broadview, Lake, Coble 1, Mars, Liublin 1. Jų branduoliai traškūs, malonaus skonio, nekartūs, šviesios spalvos.

Kolekcijos pasididžiavimu J. Matelis laiko naujas stambiavaises graikinių riešutmedžių veisles (vaisiai 5 cm skersmens, apie 20 g): Sauber Giant, Kosciuška, Jacek (U 12), Ivankivski, Astakovski. Iš desertinių veislių išskiria Astakovski, Liublin 1, Plovdivski, kuriųriešutai yra skanesni, nes daugiau sukaupia cukrų. Didesniu aliejingumu išsiskiria veislės Ivankivski, Astakovski, Krukivski, Pesčianski.

Dalis formų ir veislių yra itin atsparios žiemą, ištveria -30 °C šaltį, nes prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų.

Kolekcinis graikinių riešutmedžių augynas

Derėjimas priklauso nuo veislių savybių

Pasak sodininko, dauguma graikinių riešutmedžių veislių yra savidulkės ar pusiau savidulkės, bet yra ir tokių, kurių vyriški ir moteriški žiedai žydi ne vienu metu. Nesutampant jų žydėjimo laikui, sodininkas pataria šalia sodinti kitų veislių augalus, kurie žydėtų tuo pačiu metu. Kai riešutmedžių sode bus didesnė veislių įvairovė, tuomet augalai geriau apsidulkins ir gausiau derės.

„Dalis graikinių riešutmedžių veislių žiedus sukrauna tik ūglių viršūnėse. Jeigu jų žiedai nukenčia pavasarį nuo vėlyvųjų šalnų, tai tokie medžiai tais metais ir visai nedera“, – atkreipia dėmesį J. Matelis.

Tačiau yra veislių, kurios žiedus krauna ne tik ūglių viršūnėse, bet suformuoja ir šoninius pumpurus. Viršūniniai pumpurai išsprogsta pirmiau, ošoniniai pražysta vėliau, maždaug po 2–3 savaičių ir sugeba užauginti vaisius. Tokios veislės dera 30–80 proc. gausiau nei minėtos terminalinio derėjimo veislės, kurios vaisius augina tik ūglių viršūnėse.

Labai svarbus kriterijus yra laterališkumo procentas. Jeigu jis yra 30 proc., tai reiškia, kad terminalinio ar kitokio derėjimo vaisių ant riešutmedžio – 70 proc., o lateralinio derėjimo – 30 proc. Šia prasme vienos derlingiausių yra Broadview, Jacek (U12), Ivankivski, Krukivski (80 proc.) veislės.

Graikinio riešutmedžio Broadview prinokęs vaisius

Patarimai, kai auginti graikinius riešutmedžius

Graikinis riešutmedis (Juglans regia L.) – riešutmedinių (Juglandaceae) šeimos medžių rūšis, kilusi iš Vidurinės Azijos. Lietuvoje tai vienas seniausių, ankščiausių introdukuotų medžių. Gali išaugti iki 20–30 m aukščio, tankiu išsikerojusiu vainiku, o kamienas gali pasiekti iki 1,5 m skersmens.

Lapai kvapnūs, neporiškai plunksniški. Šie vienanamiai augalai žydi gegužę–birželį. Vyriškieji žiedai susitelkę į žirginius, moteriškieji žiedai pavieniai arba susitelkę į viršūnines kekes. Vaisius – kaulavaisį primenantis kiaušiniškas arba elipsiškas riešutas, visiškai apgaubtas gvildo. Riešuto paviršius lygus, raukšlėtas arba briaunotas.

Riešutmedžio moteriški žiedynai

Vieta. Pasak J. Matelio, šie augalai mėgsta saulėtą vietą ir humusingą, kalkingą, laidžią orui ir drėgmei priemolio dirvą (pH 6,5–7,5), bet neblogai auga ir sausose priesmėlio dirvose, tik per sausras reikia laistyti, ypač jaunus medžius, ir papildomai tręšti dolomitmilčiais.

Riešutmedžiams tinka dirvos su nedideliu nuolydžiu, kad nutirpus sniegui ar po lietaus galėtų nutekėti paviršinis vanduo. Pietinis kalno šlaitas nelabai tinka, nes pavasarį saulei pašildžius, anksčiau prasideda vegetacija ir augalai gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų. Netinka sodinti vietose, kur arti gruntinis vanduo, nes riešutmedžių šaknys giliai skverbiasi į dirvą.

Sodinukai. Graikinių riešutmedžių formas ir veisles J. Matelis daugina vegetatyviai – skiepijimo būdu, kad sodinukai paveldėtų 100 proc. motinines savybes. Skiepyti sodinukai pirmus vaisius gali išauginti jau po trejų metų po pasodinimo į nuolatinę vietą, o gausiau derės – penktais–šeštais metais.

Sodinant sėjinukus augalai nepaveldės 100 proc. tėvinių savybių ir derliaus sulauksite žymiai vėliau, tik po 8–12 metų.

Auginami graikinių riešutmedžių poskiepiai

Sodinimas. Kadangi graikiniai riešutmedžiai išaugina plačius vainikus, tai plantacijoje sodinami 8–10 m atstumu, į 1 ha reikės 100–150 sodinukų.

Tręšimas. Pasodinus pirmus metus riešutmedžių nereikia tręšti. Jeigu antrais metais neišauga ūgliai apie 50 cm ar daugiau, tuomet tręškite ir per sausras paliekite. Antramečius medelius augintojas tręšia perpuvusiu galvijų mėšlu, po 10–20 kg vienam augalui, paskleidžia apie medelį 1 m spinduliu.

Pavasarį galima tręšti mineralinėmis azoto trąšomis (1,5 saujos vienam medeliui), o vasaros viduryje – fosforo ir kalio, kad rudenį ūgliai geriau sumedėtų ir pasiruoštų žiemai.

Auginant nekalkingoje, rūgščioje priesmėlio dirvoje naudinga patręšti dolomitmilčiais ar kalkėmis, medienos pelenais.

Genėjimas. Jauno medelio vainiką J. Matelis pataria formuoti 2–3 augimo metais genint, o vėliau pašalinti tik apšalusias ar nulūžusias šakas.

Kiti priežiūros darbai. Pasodintus sodinukus būtina apsaugoti nuo miško svečių – stirnų, elnių ir briedžių. Patikimiausia sodinukų apsauga – aukštesnė kaip 2 m tinklinė tvora. Sodinant savo reikmėms sode, jei plotas neaptvertas, tuomet kiekvieną jų kamienėlį apriškite plastikiniu tinkliniu audeklu, eglišakėmis ar naudokite repelentus.

Kamienus naudinga baltinti, siekiant šaltuoju metų laiku apsaugoti nuo aktyvios saulės spindulių ir dienos bei nakties temperatūrų skirtumo. Jei jų kamienai nebaltinami, dėl minėtų priežasčių gali atšokti žievė.

Kenkėjai ir ligos. Graikinius riešutmedžius kartais aplanko mikroskopinio dydžio erkutės, kurių vystymosi ciklas vyksta lapuose. Tokiu metu pastebimos ant lapų didžiulės pūslės. Šie kenkėjai žiemoja pumpuruose. Todėl rudenį lapus sugrėbti ir sudeginti ar giliai dirvoje užkasti.

Iš ligų kartais pasitaiko antraknozė ar bakteriozė, kai ant augalų pastebimos juodos dėmės. Profilaktiškai augalus galima nupurkšti fungicidais.