Mažeikių r. Žingeidumas ir supratimas, kad atsako ne tik už save, bet ir vystomą žemės ūkio sritį, neleidžia Mažeikių rajono ūkininkui Audriui Vanagui sustoti.

Grūdų augintojų bendruomenė jį žino kaip grupės „No-till“ vadovą, jauno vyro pozicija ne tik apie savo kiemo problemas matoma socialiniuose tinkluose, praėjusią savaitę jį buvo galima sutikti ir žemdirbių protestuose dėl pieno sektoriaus situacijos. Kas skatina veikti ir reaguoti?

Pasak A. Vanago, į aktyvesnę veiklą jis įsitraukia matydamas tam tikrą vakuumą. „Reikia šviesti žmones, pradėti su jais kalbėtis. Nebūtinai mano nuomonė teisinga, bet svarbu, kad ji kelia diskusiją. O kai pradedi diskutuoti, prieini prie teisingiausių dalykų. Ūkininkų bendruomenė gana uždara. (...) Manau, taip neturėtų būti, nes visi esame atsakingi ne tik už save, bet ir vystomą žemės ūkio sritį. Teisingiausia būtų, jei visi įsitrauktume į veiklą ir siektume pokyčių“, – sako ūkininkas.

A. Vanagas aktyviai domisi savo sritimi, ieško žinių. „Kiti jau juokiasi iš manęs, vadina žiniuku. Sako: „Žiniuk, pasakyk.“ Nėra taip, kad ką nors žinočiau ypač puikiai, kitiems gal kitaip atrodo. Pats turiu daug neatsakytų klausimų“, – kalba ūkininkas.

Paklaustas, kas skatina žiūrėti plačiau, jis pripažįsta, kad pagrindinė priežastis – noras žinoti daugiau. „Kaip šaknys per dirvožemį: pradedi skverbtis ir žiūri, kad ten atšaka, kitur atšaka. Taip ir žengi po žingsnį. Nuo to ir prasideda domėjimasis“, – sako A. Vanagas.

Svarbu palaikyti vieniems kitus

Ūkininkas verčiasi augalininkyste, jo tėvai vis dar turi pieno ūkį, nors šiuo metu ir svarsto šios šakos atsisakyti. Tad jam puikiai žinomos ne vienos žemės ūkio šakos aktualijos ir problemos. Vis dėlto A. Vanagas teigia, kad nesvarbu, ūkininkas yra stambus ar smulkus, augina javus ar gyvulius – vieniems kitus būtina palaikyti.

„Visi esame ant tos pačios žemės, po tą pačią vaikštome – problemos visiems vienodos. Nebūtinai stambiam ūkiui nukritęs perteklinis reikalavimas kerta skaudžiau ar priešingai. Visiems skauda vienodai. Gal iš seniau likęs susiskaldymo naratyvas? Mes, jauni ūkininkai, norėtume tai pakeisti. Turime būti vieningi, kovoti dėl bendrų dalykų. Jei nepalaikysiu pienininkų, jie nepalaikys manęs, tad toliau ir būsime išsibarstę, o tai prie nieko neves“, – kalba ūkininkas.

Jis viliasi, kad kitą savaitę numatomose pieno gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų, Konkurencijos tarybos ir Žemės ūkio ministerijos derybose pavyks rasti sprendimų, kaip spręsti pieno sektoriaus situacijč. Kitu atveju sunku įsivaizduoti, kur visa tai nuves. Kaip pavyzdį pateikia tėvo istoriją – jis 2003 m. taip pat dalyvavo protestuose, teko tąsyti kibirus ir girdyti karves – tuomet irgi niekas neįsivaizdavo, kad galima prieiti prie tokios situacijos.

„Kiek buvo pieno krizių, mano žvilgsniu, dabar yra didžiausia. (...) Apsirūpinimas maistu – vienas svarbiausių valstybės prioritetų, turime tai suprasti. Uždaryti ūkius lengva, o atidaryti – neįmanoma“, – sako A. Vanagas.

Argumentuotą kalbą supranta ir visuomenė

Ar visuomenė supranta ūkininkus? A. Vanagas sako, kad taip, tačiau ūkininkai turi kalbėti visiems suprantama kalba, atsisakyti netinkamų lozungų, perdėtų ambicijų, frazių, grasinimų, ultimatumų. Jei žmonėms argumentuotai paaiškinama, viskas vystosi teigiama linkme. Tai rodo ir praėjusios savaitės akcija – jei komunikuojama tinkamai, visuomenė vertina irgi gerai. 

Vis dėlto kartais viešojoje erdvėje atsiranda įvairios informacijos. „Šią savaitę pasirodė Lietuvos banko pranešimas, kad ūkininkai auginasi lašinius. Mes juos gal auginamės tris mėnesius per metus, o toliau gaminame pieno ar grūdų produkciją aukštomis sąnaudomis. Ir tokiomis aukštomis sąnaudomis įeiname į šiuos metus.

Ką Lietuvos bankas sakys kitais metais? Kad situacija ūkininkams labai bloga, gresia bankrotai, reikia ką nors daryti. Iš jų pusės – tik konstatuoti faktai. Protestai vyksta, nes situacija vyniojasi netinkama linkme, dėl to, kad sąnaudos gana didelės, o supirkimo kaina maža. Patirtis rodo, kad pieno kainos krizės greitai ir sklandžiai nesisprendžia. To vedini ūkininkai neaišku, ko gali imtis. Ryžto, kaip matome, netrūksta ir ačiū jiems už tai“, – apie aktualijas kalba žemdirbys.

Laukia neramūs metai

Anot A. Vanago, iki pavasario liko nedaug, bet jau aišku, kad šie metai bus neramūs, su daug neatsakytų klausimų. Jis buvo vienas iš tų žemdirbių, kuris gilinosi bei turėjo pastabų Strateginiam planui. Sako, kad jame dar liko diskutuotinų dalykų, bet, palyginti su pirminiu variantu, planas gerokai pakeistas.

Tikėtina, kad pradėjus deklaravimą sumaišties bus. Vis dėlto, jo nuomone, didžiausia grėsme šiemet metams išlieka daugiamečių pievų klausimas, o metų gale jis tik paaštrės. Tuo labiau, kad visai neaišku, ką su jomis teks daryti gyvulių atsisakantiems ūkininkams.

Nemažai nerimo kelia ir tai, kad į pavasarį tenka žengti su aukšta būsimo derliaus savikaina. „Tai neramina. Viskas priklauso nuo rinkų, kokia bus mūsų produkcijos pardavimo kaina. Matome, kad kol kas varijuoja ties savikainos riba. Sąnaudos patirtos didelės, trąšų kainos, ačiū Dievui, stabilizavosi, jau krinta ir tai džiugina. Bet neapibrėžta situacija išliks, manau, visus šiuos metus“, – kalba A. Vanagas.