Plungės r. Ūkininkas Nerijus Zobernis ūkininkauti pradėjo 2015 metais, savo ūkį įkūręs netoli jau kurį laiką ūkininkaujančio tėvo Alvydo Zobernio. Jaunas vyras aiškiai užsibrėžė, ko nori pasiekti. Jo vizija – stiprus ir moderniai tvarkomas grynaveislių mėsinių galvijų ūkis.

Nerijus skaičiuoja, kad ateinantis pavasaris jau bus penktas jo ūkio istorijoje. „Nuo pat pradžių, tik įkūręs ūkį, į jį žiūrėjau kaip į verslą, kuriame viskas turi būti suskaičiuota, o ne kaip į hobį. Sunku optimizuoti sąnaudas dirbant mažame ūkyje, todėl visada stengiamės augti“, – sako Nerijus.

2015 m. šalia ūkininkaujantis tėvas augino 100 galvijų ir valdė apie 100 ha žemės. Dabar dirbama daugiau kaip 500 ha ir laikoma per 300 galvijų.

Kaip pavyko taip greitai išplėsti valdomos žemės plotus? Tam savotiškai pasitarnavo sunkūs keleri pastarieji metai, kai nederlingose ir rūgščiose Žemaitijos žemėse ūkininkaujantys augalininkystės ūkių šeimininkai patyrė nemenkų nuostolių.

„Mums pavyko perimti žemę tais sunkiais metais, kai dėl sausros pradėjo trauktis grūdų ūkiai. Augalininkystė prarado patrauklumą, ir mums tai buvo palanki proga plėstis“, – kaip susidariusias aplinkybes išnaudojo plėtrai pasakoja Nerijus.

Planuose – tik grynaveisliai gyvuliai

Jaunas ūkininkas sako, kad pastaraisiais metais stengiamės išsigryninti laikomų galvijų bandą, kad liktų tik grynaveisliai angusai. „Tam labai padeda ES parama, skirta veislinių galvijų įsigijimui. Per pastaruosius dvejus metus įsigijome apie 100 veislinių angusų telyčių“, – skaičiuoja Nerijus.

Ūkininkas Nerijus Zobernis mano, kad mėsinių galvijų augintojams dar yra kur pasitempti

Pasak jo, daugiausiai veislinių telyčių įsigyta čekiškos linijos, mat čekai Europoje yra bene labiausiai pažengę grynaveislių angusų augintojai, vystantys kanadietišką šių galvijų liniją. Nerijus yra Lietuvos angusų asociacijos narys ir kartu su kolegomis stengiasi aplankyti kuo daugiau ūkių užsienyje, nes ten galima pasisemti daug vertingos patirties.

„Kartais nė nereikia labai toli važiuoti – šią žiemą planuojame vykti į Kaliningradą, kur angusų auginimą plėtoja holdingas „Miratorg“. Manau, būtent jis ateityje bus didžiausias konkurentas Lietuvos mėsinių galvijų augintojams“, – spėja Nerijus.

Jo žiniomis, Kaliningrade auginamų angusų skaičiai yra stulbinantys. Pavyzdžiui, Lietuvoje iš viso yra laikoma tik apie 3,5 tūkst. angusų motininių karvių, o Kaliningrado srityje vien minėtas holdingas turi 35 tūkst. angusių karvių, kurios, kaip skelbiama, šiemet atsivedė 31 tūkst. veršelių!

Į Kaliningrado sritį pirmosios angusų telyčios (12 tūkst.) buvo parplukdytos 2012 m. tiesiai iš Kanzaso (JAV). Kartu su galvijais iš Kanzaso atvyko ir kaubojai su žirgais, mokančiais dirbti bandoje. Amerikiečiai ne tik turėjo prižiūrėti galvijus, bet ir perduoti savo žinias ir gilias tradicijas vietiniams gyventojams.

„Vos tik perėjus Nemuną, už 12 km nuo Lietuvos sienos, yra kompleksas, kur auginama apie 4 000 angusų motininių karvių – tai 500 daugiau negu yra šios veislės galvijų visoje Lietuvoje. Beveik už 10 km nuo pirmo komplekso rasime dar 3, kuriuose angusų skaičius panašus.

Iš viso tokių kompleksų Kaliningrado srityje yra 11 ir šis skaičius nuolat auga. Kompleksai priklauso minėtam holdingui. Pamatyti visą Lietuvos angusų kiekį viename komplekse turėtų būti labai įdomi patirtis“, – spėja Nerijus.

Bendrai visas „Miratorg“ holdingas skelbiasi turįs per 500 tūkst. galvijų, ir artimiausiais metais planuoja šį skaičių padidinti iki milijono. „Jie planuoja ne tik aprūpinti mėsa Rusijos rinką, bet ir tapti reikšmingu eksportuotoju. Didžioji jų viziją yra tokia pati, kaip ir angusų bandas sparčiai plečiančio Kazachstano – eksportuoti mėsą į Kiniją“, – turima informacija dalijasi Nerijus.

Investicijos į naują fermą

Stalgėnų seniūnijoje, Rapšaičių kaime, Zoberniai įgyvendina gyvulininkystės ūkio modernizavimo projektą, pagal kurį jau baigiama nauja ferma. Joje tilps 150 karvių su veršeliais. „Gyvuliai šioje fermoje jau žiemos. Reikia geros savaitės visiems darbams pabaigti“, – paaiškina Nerijus.

Gyvuliai fermoje galės būti atskirti į devynias grupes, nes suformuoti devyni boksai. Veršeliai turės galimybę „pabėgti“ nuo karvių ir pabūti atskirai, nes jie labai mėgsta tą daryti, o užsimanę pieno vėl sugrįžta pas žindenes. Fermoje apdairiai įrengtos ir gaudyklės gyvuliams – to gali prireikti atvykus veterinarijos gydytojui.

Erdvioje fermoje bus gera oro cirkuliacija, o tai labai svarbu galvijų sveikatingumui

Fermos šonų uždangoms naudota perforuota skarda – tai brangesnis būdas negu uždengti tinkleliu, bet daug patikimesnis ir ilgaamžiškesnis. Be to, perforuota skarda slopina garsus ir įleidžia į patalpą daug šviežio oro. Gera oro cirkuliacija yra vienas iš svarbiausių dalykų fermoje.

Fermai pasirinkta prancūziška, vieno didžiausių Prancūzijos gamintojų „Jourdain“ įranga, o guoliavietės, šėrimo takai gaminti pagal vokiečių įmonės „Patura“ technologijas. Bendra projekto vertė – 280 tūkst. eurų, dar apie 200 tūkst. eurų prireiks visai infrastruktūrai sutvarkyti.

Ferma jau pastatyta ir įrengta, dabar laukia infrastruktūros sutvarkymo darbai

Galvoja apie specializaciją

Nerijus sako, kad angusai yra sparčiausiai besiplečianti mėsinių galvijų veislė Lietuvoje, o jų mėsa žinovų vertinama kaip viena skaniausių. Per pastaruosius dvejus metus angusų motininių karvių skaičius mūsų šalyje padidėjo 44 procentais.

„Lietuvos angusų asociacijai priklausantys augintojai yra nusprendę atvirai dalytis patirtimi. Juk geriausia mokytis iš kitų klaidų, o ne iš savo. Bėda ta, kad paprastai kitų klaidų nė nežinome. Mes, angusų augintojai, stengiamės apie viską kalbėtis atvirai. Organizuojame mokymus, kviečiamės lektorius, dalijamės ūkininkavimo rezultatais, neslepiame nesėkmių. Pirmiausia reikia išmokti auginti žoles, kad gautume baltymingą pašarą. Taip pat svarbu palaikyti gyvulio sveikatingumą, sugebėti atsirinkti tinkamiausią genetiką. Ateityje norime rengti ir gyvulių aukcionus“, – planais dalijasi Nerijus.

Ūkyje planuojama auginti tik grynaveislius angusus

Pasak jo, mėsinė gyvulininkystė yra padariusi bene mažiausią pažangą iš visų ūkio šakų. Tarkime, grūdų dar ne taip seniai kulta po 3–4 t/ha, dabar jau ir 10 t/ha nieko nestebina. Lygiai taip pat su pieno gamyba – anksčiau melžta po 3 t iš karvės per laktaciją, o dabar – po 9–10 tonų.

„Su mėsiniais galvijais tokios pažangos, deja, nepasiekta – kaip augindavome po 1–1,2 kg prieaugio per parą, taip ir auginame, retas ūkis gali pasigirti 1,6–2 kg paros priesvoriu. Iš visų sektorių augame lėčiausiai. Pasitempti tikrai turime kur“, – sako Nerijus.

Jo manymu, nėra gera tendencija, kad Lietuvoje visi augintojai bando gyvulius penėti iki galo (iki skerdžiamojo svorio), bet nebūtinai visi moka tą daryti. Nerijaus vizija – ūkyje neužsiimti penėjimu, o auginti tik motinines bandas ir veršelius iki atjunkymo, o tada juos parduoti penėjimuisi į specializuotą centrą.

„Ruošiamės kooperuotis ir vienoje vietoje centralizuotai penėti daug galvijų. Visame pasaulyje einama ta kryptimi. Penėjimo stotis gali užtikrinti geresnį galvijienos tiekimą perdirbėjui, taigi yra galimybė gauti geresnę kainą“, – aiškina Nerijus.

Veislines telyčaites ūkininkas tikisi eksportuoti į Kazachstaną – jo nuomone, artimiausius penkerius metus tam išliks tikrai geros galimybės.

„Kazachstanas turi labai dideles ambicijas išplėsti grynaveislių galvijų bandas, tam yra numatytos rėmimo programos, o iki 2025 m. planuojama į šalį įsivežti 810 tūkst. grynaveislių galvijų. Kol kas aktyviausiai ieškoma angusų ir herefordų veislės telyčių“, – patikina Nerijus.

Augalininkystės technologijas tobulina kartu su konsultantu

Jaunas ūkininkas neslepia, kad pradėdamas ūkininkauti buvo toli nuo žemės ūkio, jo išsilavinimas – mechatronika.

„Augalininkystės srityje labai daug ko išmokome iš Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultanto Tomo Luotės, su kuriuo dirbame jau treji metai. Jis tikrai labai stipriai mus tempia į viršų. Galiu pasakyti tiek: kai pradėjome bendrauti su Tomu, Žemaitijos žemėse išmokome užauginti po 7 t/ha kviečių, o daugiau negu pusė mūsų ūkio grūdų būna ekstra klasės“, – bendradarbiavimo rezultatais patenkintas Nerijus.

Nuolatinis laukų stebėjimas, laiku pamatyti ir identifikuoti ligų pradai, apsauga nuo piktžolių, subalansuotas tręšimas – visa tai lėmė gerus augalininkystės rezultatus.

„Iš tiesų mes mokomės vienas iš kito. Pavyzdžiui, Nerijus man atskleidė daug technologinių paslapčių, susijusių su žemės dirbimu“, – savo ruožtu ūkininką gyrė konsultantas Tomas Luotė.

Nerijus Zobernis ir LŽŪKT augalininkystės konsultantas Tomas Luotė (dešinėje) sako, kad bendradarbiavimas suteikia galimybių tobulėti

Mišriame ūkyje grūdiniai augalai rotuoja su pievomis, todėl be arimo kol kas apsieiti neįmanoma. Didelė daugiamečių žolių dalis sėjomainoje labai gerai – dirvožemyje yra pakankamai humuso. Turtinga organinių medžiagų dirva leidžia išauginti gerą derlių net ir sausringomis sąlygomis.

„Šiais metais baiminomės, kad bus prastas derlius, nes gąsdino sausra, prasidėjusi dar pavasarį. Bet rezultatai nebuvo tokie jau blogi – žieminių kviečių vidutiniškai kūlėme po 6,5 t/ha, didžioji dalis jų buvo ekstra klasės“, – rezultatais patenkintas Nerijus.

2019-ųjų pavasarį ūkininkas pasėjo apie 150 ha naujų pievų, tad plotų, skirtų grūdams auginti, vis mažėja. Bet, Nerijaus nuomone, geriau užsiauginti dvigubai daugiau pašarų, negu jų reikia saviems galvijams, ir perteklių parduoti, negu pritrūkti. Kol kas daugiausia ūkyje ruošiamas šienainis ritiniuose, o ateityje planuojama daryti silosą tranšėjose – tada bus auginami ir kukurūzai.

Ūkininkas labai atidžiai renkasi žolių mišinius pievoms įveisti. Kone svarbiausias kriterijus – baltymingumas. „Žolių sėklą perkame iš įmonės „Dotnuva Baltic“. Pusę pievų apsėjame jų standartiniais mišiniais, o pusę susimaišome patys“, – paaiškina Nerijus.

Gyvulininkystės kryptis diktuoja ne tik žolių, bet ir grūdinių augalų veislių pasirinkimą. Pavyzdžiui, renkantis žieminių kviečių veisles, atsižvelgiama į tai, kad jos būtų ilgašiaudės, nes šiaudų reikia gyvuliams.

„Technologijose atsisakome antrojo kviečių trumpinimo augimo reguliatoriais. Galbūt šiek tiek rizikuojame dėl pasėlio išgulimo, bet užtat gauname didesnę šiaudų masę. O šiaudus į laukus grąžiname kartu su mėšlu“, – sako Plungės rajono ūkininkas Nerijus Zobernis.

MŪ inf.