Kaunas. Savaitės pradžioje Žemės ūkio ministerija pranešė, kad jau nuo spalio 7 d. teikiant paraiškas paramai gauti bus taikomi fiksuoti žemės ūkio technikos įkainiai. Tačiau pateikti devynių grupių mašinų įkainiai, ypač padargų, žemdirbių ir žemės ūkio technikos pardavėjų įsitikinimu, nelabai atitinka realių rinkos kainų.

Pasak Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininko (LŽŪT) Igno Hofmano, savaeigei technikai, tai yra traktoriams ir kombainams, pasiūlyti įkainiai yra arčiau realybės ir kainų nuokrypis nuo vidurkio nėra toks didelis, o štai prikabinamų mašinų ir padargų įkainiai yra gerokai per maži ir neatitinkantys dabartinių rinkos kainų.

„Svarbu turėtų būti ne mažiausia ar didžiausia kaina, bet optimalus variantas. Tarp pigiausios ir brangiausios technikos turėtų būti vidurkis, tačiau akivaizdu, kad fiksuojant padargų įkainius einama kažkur pro šalį, tad jie tikrai yra koreguotini.

Nežinau, kodėl taip atsitiko, ar remiamasi sena vertinimo metodika, neatsižvelgiant į besikeičiančias kainas, ar pačioje metodikoje yra įsivėlusios klaidos ir todėl neatitinka realybės“, – sako I. Hofmanas ir priduria, kad LŽŪT pasinaudos galimybe pateikti savo pastabas, kurių ŽŪM laukia iki spalio 4 dienos.

Jis tikisi, kad pateikti fiksuoti įkainiai yra tik nesusipratimas ir ministerija geranoriškai atsižvelgs į pateiktus siūlymus, įkainius perskaičiuos, pakoreguos ir taip bus rastas kompromisinis variantas.

Padargų įkainiai turėtų būti 30–40 proc. didesni

„Juk kalbama apie objektyvius dydžius ir skaičius, kuriuos ne konkretūs žmonės ar organizacijos sugalvojo, todėl diskusijoms ir ginčams šiuo atveju vietos nėra daug. Mano nuomone, reikėtų paimti bent kokių 10 padargų gamintojų, iš tos imties išmesti mažiausią ir didžiausią kainą ir tada paskaičiuoti vidurkį, kuris ir galėtų būti optimalus įkainis.

Jei ministerija galvoja, kad įkainiai turėtų būti mažesni ir ūkininkai turėtų prisidėti didesne suma iš asmeninių lėšų, reikėtų tai daryti ne per normatyvines kainas, norint didesnės sklaidos, o tiesiog mažinti intensyvumą“, – įsitikinęs LŽŪT pirmininkas.

Jo žodžiais, padargų kainos turėtų būti apie 30–40 proc. didesnės, nors, tiesa, dar reikėtų atsižvelgti ir į padargų grupes. Pavyzdžiui, siekiant didesnio inovacijų proveržio, platesnio inovatyvių purškimo ar tręšimo technologijų taikymo, kuris duoda teigiamą aplinkosauginį aspektą, dėmesį reikėtų skirti kaip tik brangesnėms mašinoms.

„Maža kaina šiuo atveju nėra tinkamas kriterijus. Inovacijų, tvarumo postūmiui ir aplinkosaugai reikalinga išmanesnė technika, kuri paprastai kainuoja daugiau. Tai turėtų būti siekiamybė“, – teigia I. Hofmanas.

Pasak jo, fiksuoti žemės ūkio technikos įkainiai nėra paramos gavimo supaprastinimas, nors sutinka, kad tokia praktika teisingiausia ir palankiausia ūkininkui.

„Tokia praktika įgyvendinant projektus jau yra buvusi, ji nėra nauja, tačiau teisingiausia. Imame įkainį ir ūkininkas pats sprendžia dėl galingumo, gamintojo, jei netelpa, turi galimybę prisidėti savomis lėšomis prie brangesnės, geresnės, papildoma įranga aprūpintos technikos.

Kitas dalykas – nereikia imituoti tų konkursų ir apklausų. Jei ūkininkas norėjo įsigyti vienokią ar kitokią techniką, dažniausiai jis ir stengėsi, kad tas tiekėjas laimėtų. Tai buvo ūkininkų pasirinkimo varžymas, spraudimas į tam tikrus rėmus. Dabar jis pats gali rinktis, o tai – didžiulis privalumas“, – pokyčiuose teigiamų dalykų įžvelgia I. Hofmanas.

Sprendimas geras, tik neaišku, iš kur kainos

Lietuvos žemės ūkio technikos asociacijos vadovas Erikas Bėrontas pabrėžia, kad sprendimas teikti paramą pagal fiksuotus žemės ūkio technikos įkainius geras ir jį asociacijos nariai palaiko, tik būtina šioje srityje dar padirbėti. Jis primena, kad pati asociacija yra siūliusi NMA taikyti Latvijos modelį, kur teikiant paramą vadovaujamasi kainų kataloge skelbiamais trijų lygių – bazinio, vidutinio ir aukščiausio – įkainiais.

„Įkainius rengusi įmonė klausė mūsų, kuo viena technika, pvz., priekaba nuo puspriekabės, skiriasi. Mes su jais bendradarbiavome, aiškinome technikos skirtumus. Norėjome, kad įkainiai būtų pateikiami trimis lygiais, kaip ir Latvijoje. Ir ką matome apraše? Paprašiau, kad asociacijos nariai užpildytų kainų lentelę, išvedžiau vidurkį ir nė vienas skaičius neatitinka.

Ir iš viso nesuprantama, iš kur tokie įkainiai ištraukti. Arčiausiai teisybės yra gal tik traktoriai ir kombainai, jų įkainiai tik apie 10 proc. mažesni, o padargų kainos labai senos, gal net 2020–2021 m. Vadinasi, jei bus tokie įkainiai, ūkininkas gaus ne 40–50 proc. intensyvumą, bet 20–30 proc., nes per tiek metų kainos yra gerokai pasikeitusios“, – komentuoja E. Bėrontas, atkreipdamas dėmesį, kad ir pats aprašas rengtas pagal 2021 m. pasirašytą sutartį.

Jis sako, kad pasidalino su Lietuvos ūkininku sąjunga prekybos įmonių pateiktomis realiomis technikos kainomis, tačiau ir pati LŽŪTA žada teikti pastabas Žemės ūkio ministerijai, nes neaiški metodika ir tai, kurių metų įkainiais vadovautasi, todėl kartu pateiks ir faktines, dabar rinkoje esančias kainas.

„Mūsų nuomone, investicinė parama iškreipia rinką. Blogiausias dalykas, kad šitie įkainiai nukreipti į geležį. Žemės ūkis turi eiti žaliuoju kursu, diegti inovacijas, tačiau fiksuoti įkainiai tų dalykų nesuponuoja. Tokiu atveju siūloma pirkti pigiausią pliką geležį, atvežtą iš trečiųjų šalių, be inovatyvių technologijų. Ir tokia technika pastatoma šalia modernių, išmanių, sąnaudas taupančių Vakarų gamintojų mašinų.

Ir visai nesvarbu, ar pirksi pliką ar inovatyvią mašiną, kompensuos tiek pat. Tad ar nebus nueita lengviausiu keliu ir bus perkama elementari geležis ir taip nutolta nuo žaliojo kurso, nes šiuo metu žemdirbiai išgyvena sunkius laikus?“ – klausia LŽŪTA vadovas, pridurdamas, kad pigiausia technika neilgaamžė, nelikvidi antrinėje rinkoje, todėl būtina investuoti tik į pačią patikimiausią techniką, ja Lietuvoje prekiauja 10–15 įmonių, tad rinktis tikrai yra iš ko.