Kaunas. Kai užrašas „Made in Lithuania“ taps atpažįstamu Kinijoje, bus galima tikėtis žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į šią šalį proveržio.

Taip mano Rigos Stradinio universiteto Kinijos studijų centro direktorė, Latvijos užsienio reikalų instituto Naujojo Šilko kelio programos vadovė Una Aleksandra Bērziņa-Čerenkova, kuri pati studijavo ir dirbo Kinijoje, laisvai kalba kinų (mandarinų) kalba.

Po Lietuvoje vykusio Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių žemės ūkio prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo forumo „Kinija + 16“ nuskambėjo viltis, kad šis renginys turės teigiamos įtakos lietuviškos žemės ūkio ir maisto produkcijos pardavimui Kinijoje. U. A. Bērziņa-Čerenkova atsakė į „Mano ūkio“ klausimus šia tema.

Lietuvos vyriausybės atstovai pareiškė tikintys, kad šis forumas padės didinti žemės ūkio produktų eksporto į Kiniją apimtis. Kuo paremtos šios viltys?

Visų pirma tuo, kad, remiantis pasiūlos ir paklausos principu, teoriškai žemės ūkio produktai yra tinkami eksportui, nes Kinija įgyvendina importo paramos politiką, o Lietuva (kaip ir Latvija) turi žemės ūkio ir maisto produktų eksporto patirties. Antra, šiuos produktus lengva pademonstruoti Kinijos remiamose parodų platformose, tokiose kaip Ningbo mieste.

(Ningbo mieste praėjusią savaitę pradėjo veikti „Versli Lietuva“ iniciatyva įkurta nuolatinė lietuviškų prekių ekspoziciją „Lietuviškų prekių namai“, kuri Lietuvos verslui tarnaus kaip prekybos Kinijoje platforma. Nuolatinėje ekspozicijoje dvejus metus pristatyti savo produktus galės maisto, gėrimų, kosmetikos, suvenyrų, namų interjero, baldų ir kitų sektorių gamintojai. – Red. past.)

Kinija jau išdavė keletą sertifikatų, skirtų Baltijos šalių gaminamoms maisto grupėms.

Koks yra Kinijos „Draugiško bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos šalimis“ projekto tikslas?

Iš pradžių (2012-2013 m.) tikslas buvo ekonominis bendradarbiavimas, ypač pabrėžiant Kinijos galimybes finansuoti infrastruktūros projektus. Palaipsniui Kinija suprato, kad bent jau 11 ES valstybių narių nedomina pasiūlymai finansuoti paskolas vien dėl ES finansavimo ir reguliavimo. Todėl Kinija prisitaikė, pirmiausia pakoregavo bendradarbiavimo pasiūlymus ir, antra, labiau ėmė pabrėžti žmonių mainų sėkmės istorijas.

Kaip jūs pažymite savo analizėje, kiekviena iš 16 Centrinės ir Rytų Europos šalių stengiasi pristatyti save kaip „vartus tarp Rytų ir Vakarų“ arba „puikia vieta Kinijai patekti į Vakarų Europos rinkas“.  Kokia yra Baltijos valstybių padėtis tokio pobūdžio bendradarbiavime?

Kalbant apie transportavimą ir „vartų“ akcentą, Baltijos valstybės pozicionuoja save kaip  kelią į Šiaurės Europą, pabrėždamos jūsų uostų pajėgumus Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, taip pat prieigą prie plačiojo geležinkelio Lietuvos ir Latvijos atveju.

Lietuva savo jūrų uostą akcentuoja ir kaip uostą, skirtą kroviniams gabenti iš Kinijos inicijuoto „Didžiojo akmens“ industrinio parko projekto Baltarusijoje.

(Už 25 km nuo Minsko kuriamas industrinis parkas „Didysis akmuo“ vadinamas vienu iš valstybinio projekto Naujojo Šilko kelio perlų. Lietuva palankiai vertina industrinio parko „Didysis akmuo“ steigimą ir yra pasirengusi suteikti transporto ir logistikos infrastruktūrą bei paslaugas parke įsikursiančioms įmonėms. – Red. past.)

Viename interviu Kauno oro uosto vadovas pažymėjo, kad yra didžiulis poreikis lėktuvams iš Kinijos čia leistis su prekėmis iš Kinijos, tačiau problemos kyla dėl to, kad iš Lietuvos lėktuvai skrenda tušti.  Lietuvos logistikos bendrovės gali konkurencingai pasiūlyti savo paslaugas. Bet kol kas niekas neužsako prekių iš Lietuvos. Ar jums žinoma ši problema?

Taip, tai atsitinka visose prekių gabenimo transporto rūšyse, įskaitant ir geležinkelį.

Kai kurie logistikos specialistai sako, kad vien dėl didžiulio atstumo tarp Lietuvos ir Kinijos reikėtų atsisakyti minties apie pelningą maisto produktų eksportą į Kiniją. Galbūt iš tiesų geriau atsisakyti šios idėjos?

Žinoma, ekonominis pagrįstumas yra bendradarbiavimo kertinis akmuo. Kita vertus, jei didžiosios Europos maisto gamintojų šalys eksportuoja į Kiniją, tai yra ekonomiškai pagrįsta. Tai reiškia, kad didžiulis atstumas nėra problema.

Manau, kad mūsų šalių gamintojai nuėjo ilgą kelią, eksportui pasiūlydami produktus su ilgesniu vartojimo laikotarpiu, o kai kuriais atvejais technologija leidžia netgi spręsti šaldymo reikalavimo klausimą, todėl galima sutaupyti transportavimo išlaidų.

Didžiausia problema yra tai, kad Kinijoje, kaip regione, mes esame nepakankamai žinomi, nesame įsitvirtinę ir patikimi prekės ženklai, todėl turime siekti, kad prekės ženklai su užrašais „Made in Lithuania“ ir „Made in Latvia“ taptų atpažįstami, jei norime patekti į Kinijos rinką.

Kaip keičiasi Baltijos šalių eksporto į Kiniją apimtys?

Jos padidėjo daugiau nei dvigubai. Daugiausia eksportuojamos produktų grupės - mediena, baldai, mašinos ir elektronika bei mineraliniai produktai.

2016 m. Latvija eksportavo 117 mln. eurų produkcijos į Kiniją, palyginti su 46,6 mln. eurų 2012 m. Nuo 2012 iki 2016 metų Lietuvos eksportas į Kiniją išaugo nuo 66,6 mln. eurų iki 123,3 mln. eurų, o Estijos – nuo 101,2 mln. iki 167,7 mln. eurų.

(2017 m. Lietuva į Kiniją eksportavo prekių už 180 mln. eurų, o lietuviškos kilmės prekių eksportas sudarė beveik 131 mln. eurų. – Red. past.)

Baltijos šalys taip pat pritraukia vis daugiau turistų iš Kinijos. Jų 2016 metais padaugėjo 57,8 proc. Latvijoje, 25,3 proc. Lietuvoje ir 24,2 proc. Estijoje.

Taip pat šia tema skaitykite:

Forumas „16+1“ – eksporto plėtros galimybė

Kinija kviečia eksportuoti lietuviškus produktus

Lietuvos pieno perdirbėjai jau gali eksportuoti į Kiniją

MŪ inf.