Kaunas. Didžioji dalis užaugintų javų šiais metais pretenduoja ne į aukščiausią, bet į pašarinių grūdų klasę. Maistinių miltų iš tokių grūdų nepagaminsi. Perdirbėjai tvirtina, kad Lietuvoje aukščiausios klasės grūdų tolimesnei gamybai pakaks, bet jų supirkimo kaina gali lemti miltų pabrangimą, o tuo pačiu ir duonos kainą. Visgi kepyklos žada pirmiausia ieškoti vidinių išteklių ir duonos nebranginti, nes mažesnėms jau ir dabar sunku išlikti konkurencinėje kovoje.

Kadangi konkurencija tarp duonos gamintojų didžiulė, mažesni gamintojai priversti ieškoti laisvų nišų, tačiau tai nėra lengva. Jei įmonei nepavyksta investuoti į naujas technologijas ar kitais būdais padidinti našumą, rizika iškristi iš rinkos dar labiau išauga. Su panašiais sunkumais jau susidūrė UAB „Jurbarko duona". Bendrovė, darbu aprūpindavusi apie 30 darbuotojų, prieš porą savaičių nutraukė gamybą ir nebežada jos atgaivinti.

Prieš keletą metų „Jurbarko duoną" įsigijusios bendrovės „Gulbelės" direktorius Arūnas Tarnauskas tvirtina, kad kepyklos gamybinė veikla sustabdyta, nes nebespėta ją perorganizuoti ir pritaikyti šiuolaikinei rinkai.

Pusę amžiaus gyvavusi „Jurbarko duona" nutraukė gamybinę veiklą. Prieš keletą metų bendrovės vadovė Violeta Lazdauskienė „Žinių radijo“ laidoje pasakojo, kad įveikti konkurenciją padeda senos tarybinės krosnys, daug rankų darbo ir unikalūs receptai. Kaip rodo susiklosčiusios aplinkybės, konkurencinėje rinkoje šios priemonės nepadėjo 

„Įmonė nesurado nišos, kuri leistų išgyventi. Mes tą įmonę per vėlai įsigijome, nebespėjome jos perorganizuoti ir perginkluoti, kad galėtume šiuolaikinėmis sąlygomis dirbti. Nors investavome, bet tai buvo nepakankamos priemonės, kad galėtume išlikti konkurencingi. Tai regioninis gamintojas, o ši labai sumažėjo per pastaruosius metus. Duonos gaminių rinka koncentruojasi prekybos tinkluose, o pagal tinklų reikalavimus šita įmonė nebuvo pajėgi dirbti", - sako A. Tarnauskas, pripažindamas, kas su įranga, kokią turi kepykla, tęsti darbus būtų netikslinga.

Nėra naujų sutarčių - nėra ir kainų

Tai, kad konkurencija tarp duonos gamintojų didžiulė, patvirtina ir kitų regioninių kepyklų vadovai. Visgi pabrangus miltams diktuoti savo sąlygas ir branginti duoną - ne jų galiai.

Kaišiadoryse veikiančios UAB „Gudobelė" direktorius Mečyslovas Jusevičius sako, kad įmonė kol kas dirba praėjusių metų kainomis. Didžiausia duonos savikainos dalis tenka žaliavai, nes pagrindinė duonos sudėtis  yra miltai, tad miltų kainodara turi įtakos duonos pagaminimo kainai.

„Sutartis su tiekėjais galioja iki spalio pabaigos. Iki to laiko turėsime tokią kainodarą, kokia yra dabar, o paskui nežinau, kaip bus. Čia jau priklausys, kokią politiką malūnai pasirinks. Ir nesvajokim apie duonos branginimą, bent jau kol kas, nes mes per maži, kad keltume sąlygas, kai yra didžiuliai tinklai, kurie veda savo politiką", - sako M. Jusevičius.

UAB „Alytaus duona" direktorius Erlandas Gražulis neslepia girdėjęs žaliavos tiekėjų kalbas apie numatomą miltų pabrangimą, tačiau tai apspręs ne vien Lietuvos rinka.

„Girdėjau, kad brangs, ypač ruginiai miltai. Sunku pasakyti, kaip į tai reaguos Lenkijos rinka, nes iš ten taip pat perkam. Bet kažkokia nedidelė brangimo tendencija visgi yra. Duonos gaminių bent jau kol kas branginti nesiruošiam. Nesvarbu, kad žaliavos kaina ir šiek tiek pakils, mes stengsimės kiek įmanoma laviruoti", - sako E. Gražulis.

UAB „Biržų duona" komercijos direktoriaus Andriaus Kurganovo nuomone, duonos kaina jau kelerius metus pakankamai stabili, nors daugelis faktorių pasikeitę, tad čia galimi įvairūs niuansai.

„Šiandien „Biržų duona" neplanuoja kardinalių kainos pokyčių, bet tokių signalų lyg ir pasigirsta. Iš kitų kepėjų esame girdėję, kad nedaug, keliais procentais kainą kai kas bando kelti. Darbo užmokestis didėjo, minimalus atlyginimas augo, bet iš esmės per paskutinius trejus metus duonos kaina beveik nesikeitė. Daug faktorių susidėjo, ir jeigu dar žaliavos kainos kilimas prasidės, tai galimai kažkiek pabrangs ir duona", - svarsto A. Kurganovas, patvirtindamas, kad žaliavos kaina užima vieną svarbiausių duonos savikainos dalių. Paskui rikiuojasi darbo užmokestis ir  logistika, kuri šiam verslui atsieina brangiai. Duonos verslo specifika yra tokia, kad produkciją reikia vežti kiekvieną dieną ir į kaimo parduotuvėles, ir į didžiuosius centrus, nes pirkėjai laukia ką tik iškeptų, šviežių gaminių.

Pasak A. Kurganovo, vienos kepyklos su malūnais turi kontraktus metams, kitos perka žaliavą rinkos kaina, tad šiandieninė situacija skirtinga. Viskas paaiškės rudens antroje pusėje.

„Apie kainas kalbėti dar anksti, nes kol kas gamyboje naudojami praėjusių metų derliaus grūdai - malami seno derliaus grūdai.  Tinkamos kokybės maistinių grūdų iš šių metų derliaus miltų ir jų produktų gamybai turėtų užtekti, nors jų kokybė ir nestabili, mažesnės išeigos, tačiau kaip tai atsilieps kainai, matysime vėliau maždaug apie naujuosius metus", - patvirtina „KG Group" vyr. ryšių su visuomene specialistė Laima Staknytė-Patinskienė.

Išlikti rinkoje - iššūkis

„Duonos gamintojo išlikimas priklauso nuo to, kaip įmonė mato tolimesnę savo ateitį. Jeigu ji investuoja į naujausias technologijas, tai, manau, išlikti tikrai įmanoma. Jeigu įmonė investicijų ir kažkokių injekcijų nedarys, tai šiomis sąlygomis šiuo metu išsilaikyti konkurencinėje rinkoje bus sudėtinga. Yra daug stiprių varžovų, kurie investuoja tikrai didelius pinigus į visus gamybinius procesus, automatizuoja darbą, kad būtų kuo mažiau žmogaus sąlyčio su produkcija. Kuo procesas labiau automatizuotas, tuo geresnė gaminio kokybė, nes išvengiama žmogiškųjų klaidų", - įsitikinęs UAB „Alytaus duona" direktorius E. Gražulis.

UAB „Gudobelė" vadovo M. Jusevičiaus nuomone, kad produkcijos savikaina mažėtų, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne tik įrangai, jos atnaujinimui, bet ir žmogiškiesiems ištekliams - kitaip nebus pažangos. „Kadangi mūsų duona natūrali, jai reikia daug žmogiško faktoriaus, tad stengiamės išlaikyti ilgamečius darbuotojus, kurie turi patirtį, kvalifikaciją, kad jų neprarastume. Čia yra kiekvienos įmonės politika, kaip tuos žmones išlaikyti, kokias sąlygas suteikti, kad būtų patrauklu jiems ateiti į darbą ir dirbti", - sako M. Jusevičius.

„Konkurencija - tai kasdieniai iššūkiai, ir tos kepyklos, kurios dirba, jos ir kovoja už savo išlikimą. Be abejo, konkurencija čia be galo didelė, ir ne tik duonos gamintojų versle, bet ir kitose srityse. Taip jau rinka yra surėdyta. Apmaudu, kai mažesni gamintojai nebeišsilaiko, bet čia jau kiekvienos įmonės strategija, požiūris ir gebėjimas konkuruoti", - reziumuoja A. Kurganovas.

MŪ inf.