Basf 2024 04 24 A1 Basf 2024 04 24 m1
Renginiai
Ūkis iki 50 karvių – gyvenimo būdas, bet ne verslas?

Kupiškis. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje vėl sugrįžta prie temos, ar maži pieno ūkiai turi ateitį, koks ūkis yra gyvybingas. Vieningo sutarimo šiuo klausimu nėra.

Visi pripažįsta, kad klausimas jautrus, galintis dar labiau didinti įtampą pieno sektoriuje, vis dėlto kalbėti apie tai reikia. Nuomonę, kad ūkiai iki 50 karvių turės išnykti, yra išsakęs ūkininkas Naglis Narauskas. Šįkart išvažiuojamame LPGA tarybos posėdyje Kupiškyje griežtai pasisakė ir kiti sektoriaus dalyviai.

Žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ vadovė Oksana Puronaitė ragino atskirti pieno verslą nuo pomėgio.

Bioversija 2024 04 26 m7

„Turime keisti ateinančių kartų mentalitetą, kad perdirbėjų ir mūsų verslas būtų tvarus. Turime pradėti kalbėti verslas su verslu. 50 karvių yra riba, kuri, investuojant, gali tapti verslu. Kitu atveju tai yra gyvenimo būdas, ir kam jis patinka – prašome. Tik didieji neturi kompensuoti tokio gyvenimo būdo, juk mano pomėgių niekas nekompensuoja“, – atvirai kalbėjo O. Puronaitė, kurios įsitikinimu, kažkas „sukūrė labai palankią terpę vergovei, padarę įkaitais visus – ir didelius, ir mažus.“

Jos teigimu, mažiesiems pieno ūkiams tai yra gyvenimo būdas, galbūt kultūriniai-socialiniai dalykai ir pan., bet jais naudojamasi ir bendra sistema visiškai iškreipta.

„Perdirbėjai yra paėmę įkaitais tuos pačius smulkiausius, kurie ir vergauja. Jie negali daugiau pasiekti, pasinaudoti parama, nes negauna pakankamai pajamų. Ir didelis niekada negalės gauti atitinkamos kainos, kol tokiais būdais bus tvarkomi kultūriniai ar socialiniai dalykai, suteikiama terpė vargti mažiesiems, negauti pakankamai pajamų ir uždirbti pinigus kitiems“, – nevyniojo žodžių į vatą „Berčiūnų“ vadovė.

O. Puronaitė ragino atskirti pieno verslą, kai perdirbėjas perka pieną iš verslo, nuo namudinio užsiėmimo, kuris galėtų turėti ženklą „pagaminta rankomis“, nes dabartinė padėtis „leidžia klestėti vergovinei kultūrai.“

„Valstybė galėtų numatyti ir biudžetą tokiam socialiniam ūkiui“, – išsakė nuomonę O. Puronaitė.

Jai antrino ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad, pagal statistinius duomenis, nuo 1 iki 50 karvių ūkiuose pieno kiekis nuo 2020 m. visą laiką mažėja. Žinoma, individualiuose ūkiuose gali būti ir yra priešingų rezultatų. Tačiau, žiūrint tik į statistiką, pieno kiekis, anot E. Pranausko, nė vienoje iš šitų grupių nedidėjo net po rekordinių pagal pieno kainą 2022-ųjų.

„Tai reiškia, kad šie ūkiai, nepaisant palankios rinkos situacijos, nėra rinkoje, dalis jų vis tiek užsidarė, nes toks gyvenimas, tai – ne verslas. Nieko nebus, jeigu neatskirsime verslinių ūkių nuo mažų. Galite kabinti man etiketes, bet kalba eina apie pieno sektoriaus ateitį“, – sakė E. Pranauskas.  

Vis dėlto jis tiki, kad tarp mažųjų yra ir bus tokių, kurie sugebės investuoti ir didins karvių skaičių, taps verslu.

LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas atkreipė dėmesį, kad, pagal statistinius duomenis, mažuose ūkiuose pieno kiekis nuolat mažėja

LPGA posėdyje dalyvavęs lobistas Šarūnas Frolenko sakė, kad perdirbėjai tai kartoja ne vienus metus – yra socialinis ūkis ir yra verslas.

„50 karvių šiai dienai yra per mažai, bet tokio dydžio ūkis turi galimybių kurti verslinį ūkį ir didėti iki 100 karvių, nes tik tada prasideda ekonomija, toks mastas, kuris leidžia uždirbti. Galbūt patys turime susitarti dėl strategijos, kad pieno sektoriaus vienas tikslas yra gyvybingi ūkiai, kitas – produktyvumas ir pieno kokybė“, – kalbėjo Š. Frolenko.

Kiek kitokią nuomonę turėjo kooperatyvo „Pieno puta“, vienijančio ir mažus ūkius, vadovė Jūratė Dovydėnienė, atkreipusi dėmesį, kad perdirbėjai su kooperatyvais bendrauja ne kaip verslas su verslu.

„Drįstu teigti, kad kooperatyvas yra verslas. Juk derasi ne ūkininkas su 10 karvių, bet už jį derasi verslas – kooperatyvas, kurį jis pasirinko, kad galėtų gyventi, nes jis iš tų kelių karvių dar mato naudą. Tačiau mūsų kooperatyvo, per dieną tiekiančio 40 t pieno, gaunama kaina už pieną yra tokia, kaip ūkio, tiek primelžiančio per mėnesį. Ir mes patys pieną atvežame į perdirbimo įmonę. Mes esame verslas, bet su mumis elgiamasi ne kaip su verslu. Čia yra bėda“, – skaudulius dėl kooperatyvams mokamos mažesnės kainos išsakė J. Dovydėnienė.

„Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa atrėžė, kad tona pieno iš vienos fermos ir tona pieno iš 20 fermų yra du skirtingi dalykai kokybės, atsekamumo atžvilgiu.

„Nerandame pieno, kurį surenkame iš savo punktų ar perkame iš kooperatyvo, kuris tiktų mūsų kietų sūrių gamybai. Nes vieno blogesnio ūkio pienas gali sugadinti visą pieną. Už tai ir kaina skiriasi“, – sakė D. Trumpa.

Vis dėlto LPGA tarybos nariai gynė kooperaciją. N. Narausko teigimu, Lietuva turi daugiau remti kooperaciją, nes ūkiai gali nepajėgti per efektyvumą kompensuoti augančių kaštų. O LPGA prezidentas Jonas Vilionis pridūrė, kad turi tarpusavyje jungtis ir kooperatyvai.

Bet klausimas, kaip padaryti, kad visiems pieno sektoriaus dalyviams, o pirmiausia – pieno gamintojams, būtų gerai, liko atviras.

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kaip vertinate dabartinę ūkio finansinę padėtį?
Visos apklausos