Kaunas. Pasiklausius ne vieno pranešimo apie ateitį, robotus, futuristiką, ūkininkams pasiūlyta nusileisti ant žemės ir pašnekėti, kaip jiems savo kieme sekasi diegti naujoves.

Tokią diskusiją su žemdirbiais vykusiame pirmajame „GrowSummit“ forume pradėjo AB „Linas Agro“ grūdinių kultūrų pirkimo vadovas Justas Eimontas.

Diskusijoje dalyvavo ūkininkė, nuomonės formuotoja Jolanta Greinienė (Kaišiadorių r.), modernios augalininkystės ir tvarios žemdirbystės principus savo ūkyje taikantis Vaidas Žukauskas (Marijampolės r.) ir Šakių r. ūkininkų sąjungos valdybos narys Mindaugas Martinaitis.

Klausant didelei auditorijai, jie aptarė technologijų, kooperacijos, žinių, verslumą ir kt. klausimus.

Naudoja tiesioginę sėją, bet neišsižada ir plūgo

Pokalbio pradžioje jo moderatorius J. Eimontas pastebėjo, kad plūgas daugelio kiemuose jau padėtas į šoną, tačiau diskusijos dalyviai ragino į jį atsigręžti. Kodėl?

J. Greinienės ūkis modernus, dalyvauja CO₂ mažinimo programoje, 85–90 proc. laukų taikoma tiesioginė sėja, tačiau kieme vis dar yra ir plūgas – turi sėjamąją, kuriai reikia plūgo rapsams pasėti.

„Žiūrėkime plačiau, negyvenkime viename burbule – prisiperkame tų sėjamųjų, kurios skirtos tiesioginei sėjai, bet plūgai ir toliau gaminami. Negi gamintojai yra kvaili? Ne, jie nėra kvaili, matyt, yra tam tikrų niuansų“, – svarstė J. Greinienė.

Tiksliąsias technologijas savo ūkyje taikantis M. Martinaitis taip pat teigė neatsižadantis plūgo, tačiau jo naudojamų tiksliųjų technologijų tikslas – sumažinti sąnaudas, atiduodant augalui tiek, kiek reikia.

Pradėjęs taikyti tiesioginę sėją jis tikėjosi, kad po penkerių metų žinos ir mokės viską. Dabar sako, kad turi praeiti dar penkeri metai, kad tikrai žinotų, kur link eina.

„Tos technologijos yra įdomios, tik nebūkime prisirišę prie vieno dalyko, būkime lankstūs, įvairūs, tai atves mus į sėkmę“, – sakė M. Martinaitis, pridūręs, nėra viskas taip paprasta, kyla problemų – ateina pelės, šliužai, „pasėtus grūdus valgo, kas tik netingi, iššūkių daug, bet užtat dirbti įdomu.“

Tiksliųjų technologijų naudojimas yra kertinis darbo principas ir V. Žukausko ūkyje. Tačiau jis irgi neišsižada ir plūgo, ir tiesioginės sėjos.

J. Greimienė dar akcentavo, kad Lietuvoje dirvožemiai skirtingi, jeigu viename lauko krašte galima taikyti tiesioginę sėją, tai kitame plūgas gali būti privalomas.

J. Eimontas teiravosi diskusijos dalyvių apie CO₂ kreditus – tai nauja sfera, nauja kryptis, apie kurią dar daugelis mažai suprantame. Plūgas ir CO₂ kreditai, pasak jo, nesuderinami dalykai. „Kaip išspręsite savo laukų likimą su CO₂ kreditų programa?“ – klausė diskusijos moderatorius.

J. Greimienė sako, kad tų iki 10 proc. likusių ariamų laukų paviršinis arimas išsprendžia problemą: „Mes atitinkame reikalavimus. Be to, ne visi laukai dalyvauja toje programoje.“

M. Martinaitis sakė šiuo metu neariantis laukų, kaupiantis CO₂ viršutiniame sluoksnyje, bet yra girdėjęs teoriją, kad po to ją reikėtų su dideliu plūgu giliai, 25 cm gylyje užrakinti. „Gal tai pokštas, nežinau“, – traukė pečiais ūkininkas, o salėje nuvilnijo ir ironijos banga.

Kooperacijos naudą pajusime dar po 20 metų?

J. Eimontas teiravosi diskusijos dalyvių nuomonės apie kooperaciją. „Rinkosi keičiasi dažniau negu oras, kainos per dieną gali pasikeisti. Mano vertinimu, kooperacija žemės ūkyje yra truputį iškrypusi, kooperatyvai neatlieka tos funkcijos taip, kaip turėtų ir galėtų. Kaip jūs vertinate?“ – klausė pašnekovų. Iš jų tik V. Žukauskas prieš porą mėnesių tapo kooperatyvo nariu.

„Matau tik pliusus, nors kooperatyve esu dar trumpai. Pirmiausia, esi galingesnis rinkoje. Tik Lietuvoje kooperatyvai yra per maži ir jų per daug, su 12 ha žemės neturi didelės galios“, – V. Žukauskas taip pat išreiškė mintį, kad kooperatyvai turėtų būtų stambesni.  

M. Martinaitis pritaria, kad kooperatyvai yra reikalingi, ypač turintys perdirbimą, tik, jo manymu, dar reikia laiko, kad jie būtų tokie, kaip kai kur Vakaruose, kur gyvuoja kone šimtą metų. „Per 10–15 metų revoliucijos nepadarysime. Žemės ūkis yra lėtas procesas, mūsų žmonės gana konservatyvūs, manau. Bet jaunimui galimybių yra ir kooperatyvų nauda bus, bet gal dar po 20 metų“, – tokias įžvalgas pateikė M. Martinaitis.

J. Greimienė sakė, kad žino atvejų, kai mažam ūkiui, neturinčiam kur sandėliuoti grūdų, kooperatyvas tapo geriausia išeitimi.

Bankrutuojantis ūkininkas praranda viską

Kodėl žemės ūkyje yra daug ūkininkų, bet mažai ribotos juridinės atsakomybės asmenų? Kodėl ant savo pečių jie neša tokią didelę asmeninę naštą?

V. Žukauskas sakė, kad, paveldėjęs ūkį, jis perėmė visą finansinę naštą ir toliau jau kreditus ėmė savo vardu. „Dabar turiu 20 metų paskolą ir pereiti, pavyzdžiui, į UAB, vėl kurti iš naujo kredito istoriją yra sudėtinga. Yra bankų pasitikėjimo problema, o be jų sunkiai eisime į priekį. Bet dabar kuriu mažąją bendriją“, – sakė ūkininkas.

M. Martinaičio nuomone, anksčiau nebuvo paskatos kurti juridinį vienetą, dabar jau svarstoma, kokia ūkio valdymo forma naudingesnė. „Bet mums trūksta žinių šiuo klausimu ir reikia rankos, kuri parodytų teisingą kryptį ir nuvestų ja“, – svarstė ūkininkas.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į itin svarbų dalyką – jeigu bankrutuoja ūkininkas, jis praranda viską, jeigu bankrutuoja UAB – ji praranda tik tai, kas jai priklausė.

J. Greimienė teigė prieš 8 metus buvusi arti bankroto, tad gerai susipažinusi su situacija. „Pavyzdžiui, turėjau UAB, ji bankrutavo, užsidarė, bet aš, kaip asmuo, galiu laisvai kurti naują įmonę ir dirbti. Bankrutavus fiziniam asmeniui, bankrutuoja pirmiausia tavo ūkis, vyksta ilgi teisminiai procesai, ir net viskam pasibaigus tu negali laisvai atsikvėpti – visos skolos pereina tau kaip fiziniam asmeniui ir tai yra naujas fizinio asmens bankroto teisminis procesas. O ar patvirtins tavo bankrotą, ar ne – tai jau gerų advokatų darbas, – patirtimi dalijosi ūkininkė. – Todėl aš pasisakyčiau galbūt už mažąją bendriją, bet reikia profesionalaus patarimo, kokia ūkio valdymo forma yra geriausia.“

Visi sutarė, kad ūkininkavimas yra nuolatinis mokymasis. Tik jeigu specifinių agrotechninių žinių siūlo daug kas, tai kalbant apie verslo valdymą jų beveik nėra. Todėl V. Žukauskas džiaugiasi, kad kažkada pasirinko ne agronomiją ar kitą žemės ūkio specialybę, o verslo vadybos specialybę.

„Dabar verslumo, verslo valdymo gyvenime mums labiausiai reikia“, – sakė ūkininkas.

Apibendrindamas diskusiją, J. Eimontas pastebėjo, kad grūdų kokybė Lietuvoje per trejus metus pablogėjo, todėl naujų technologijų diegimas yra itin aktualus. „Mes nekaltiname klientų, bet keliame problemą – su prastesne kokybe išeiti į tarptautinę rinką yra sudėtinga“, – pabrėžė jis.