Akademija (Kėdainių r.). Lenkijos ūkininkai, kuriuos laikome pakankamai versliais, semiasi Lietuvoje žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir trumpųjų maisto tiekimo grandinių organizavimo patirties.

Dvidešimties asmenų delegacija iš Palenkės vaivadijos, vadovaujama Seinų apskrities Žemės ūkio konsultavimo biuro vadovo Valdemaro Bobino (Waldemar Bobin) ir Suvalkų apskrities Žemės ūkio konsultavimo biuro vadovo Vieslavo Anieliako (Wiesław Anielak), lankėsi Anykščių rajono „Vaja farm“ ekologiniame ūkyje, Rokiškio rajono ūkininko S. Jasinevičiaus ūkyje, dalyvavo edukacinėse „Sūrio kelio“ ir „Grūdo kelio“ programose.

Delegacijos didžiumą sudaro ūkininkės, auginančios ir (arba) perdirbančios savo pačių ūkyje užaugintą produkciją, gaminančios sūrius, dešras, spaudžiančios aliejų ir kt. Pasak delegacijos vadovo Valdemaro Bobino, Lenkijos ūkiuose dabar šienapjūtės įkarštis, antra, moterys ūkininkės perdirbimu labiau domisi, todėl delegacijoje jų yra daugiau.

Parodė derlingus Lietuvos regionus

Susipažinę su Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje aplankytais ūkiais, lenkai pastebėjo, kad ūkiai gerokai stambesni negu Lenkijoje.

„Palenkėje nėra tokių stambių ūkių, kaip Lietuvoje, pavyzdžiui, lankėmės 500 ha ūkyje, kuriame laikoma 200 galvijų. Lenkijoje istoriškai situacija klostėsi kitaip: jau atkuriant nepriklausomybę apie 80 proc. ūkių sudarė smulkieji individualūs šeimos ūkiai, privatizavimo procesai nebuvo tokie gilūs ir kardinalūs. Todėl natūralu, kad ūkininkavimo tradicijos mūsų šalyse skiriasi“, – pasakoja V. Bobinas.

„Važiuodami per Lietuvą lenkai ūkininkai stebėjosi, kad aplink vien laukai, ankštinės kultūros, miežiai, kviečiai, pastatų mažai, gyvulių nematyti, smulkių ūkių tarsi nėra, tik didžiuliai žemės plotai“, – kaimyninės šalies žemdirbių įspūdį persakė V. Bobinas.

Lietuvoje viešinti Palenkės ūkininkų delegacija

Jo teigimu, šiai išvykai sąmoningai buvo pasirinkta kelionė į derlingus Lietuvos regionus, siekiant sugriauti nuomonę apie Lietuvą kaip silpno žemės ūkio kraštą. „Neatsitiktinai lankėmės Rokiškio, Biržų rajonuose, nes žemės ūkis pasienyje su Latvija gerokai skiriasi nuo tų vaizdų, kuriuos matome važiuodami iš Lenkijos į Vilnių. Šiaurės Lietuvoje laukai lygūs, laukuose mažai žmonių ir technikos, pasėliai gražūs. Įspūdis nepalyginti geresnis nei važiuojant per nenašias Vilniaus krašto žemes. O juk neretai tenka išgirsti iš lenkų skeptišką nuomonę apie Lietuvos žemės ūkį, kurią jie susidaro keliaudami nuo sienos per Dzūkiją iki sostinės“, – pasakojo V. Bobinas.

Paklaustas apie lenkus dominančią Lietuvos ūkininkų patirtį, V. Bobinas sakė: „Lietuva irgi perdirbėjų kraštas su savo unikaliomis tradicijomis. Lenkų ūkininkus domina nauji ir kitokie skoniai, lietuviški receptai, geros praktikos pavyzdžiai. Užpernai teikėme paraišką ir gavome finansavimą kurti kulinarinio paveldo kelią, kuris jungtų Lenkijos ir Lietuvos pasienio savivaldybes. Plėtojant projektą, į jį įtraukiami ir Lietuvos ūkininkai bei perdirbėjai. Įspūdingas šio projekto renginys, pristatant kulinarinį paveldą, buvo surengtas Leipalingyje“.

Ūkininkas turi nebijoti ir justi finansinę naudą

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mokymų centre „Agroakademija“ kaimyninės šalies ūkininkai ir konsultantai susitiko su LŽŪKT vadovais ir specialistais. Profesinių kompetencijų padalinio vadovė Asta Šakickienė svečiams pristatė tarnybos veiklą, Technologinių paslaugų skyriaus specialistė Giedrė Masliukovienė supažindino su sistemos IKMIS galimybėmis.

LŽŪKT Plėtros padalinio vadovas Rimtautas Petraitis pakvietė diskusijai apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių steigimo ir funkcionavimo situaciją Lenkijoje ir Lietuvoje išryškinant, kuo prie problemos sprendimo galėtų prisidėti ir kaip prisideda konsultantai.

Per susitikimą Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje daug kalbėta apie trumpąsias maisto tiekimo grandines

„Susitikimuose su ūkininkais ir diskusijose su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovais priėjome prie išvados, jog problemos gana panašios, todėl galima bendrai ieškoti jų sprendimo būdų, – kalbėjo V. Bobinas. – Visų pirma, būtina suaktyvinti žmones, kad kuo daugiau produkcijos perdirbtų savo ūkiuose ir parduotų vietinėje rinkoje. Lietuva didžiuojasi, kad eksportuoja daug grūdų, pieno, bet jei žaliava būtų perdirbta ir parduota vidaus rinkoje, vertė būtų didesnė, ūkininkai būtų turtingesni. Tam ir reikalingos trumpos maisto tiekimo grandinės. Lenkijai ir Lietuvai šioje srityje prieš akis dideli darbai. Mums imponavo lietuvių ūkininkų pastangos ir patirtis perdirbant savo ūkio žaliavą, gaminant naują produkciją. Kiekvienas iš jų patvirtino, kad perdirbdamas gauna didesnį pelną nei parduodamas žaliavą“.

Pasiteiravus, kokiomis priemonėmis Lenkijoje ūkininkai skatinami įsijungti į perdirbimą, V. Bobinas pirmiausia paminėjo supaprastintą tvarką, taikomą maisto žaliavos perdirbimui ūkiuose.

„Ūkininkas gali net namuose gaminti produkciją, bet ji turi būti gaminama iš tame ūkyje užaugintos žaliavos ir ūkininkas pats turi tai daryti. Palenkės žemės ūkio konsultavimo centras yra įkūręs mokomąją-parodomąją gamybinę bazę, kurioje ūkininkai mokomi gaminti produkciją iš pieno ir mėsos žaliavos. Pastebėjome, kad ūkininkai labai baiminasi biurokratijos, kontrolinių patikrų, kurias vykdo sanitarijos, veterinarijos tarnybos, nacionalinė mokėjimo agentūra ir kitos institucijos. Šis baiminimasis stabdo ūkininkų dalyvavimą maisto tiekimo grandinėse. Mes keliame sau užduotį išmokyti ūkininką tinkamai perdirbti žaliavą, kad tikrintojai neturėtų pretenzijų, o svarbiausia – kad ūkininkas pajustų finansinę naudą“, – portalui manoukis.lt sakė V. Bobinas.

MŪ inf.