Akademija, Kauno r. Piktžolių kontrolė šiandienos žemės ūkyje tampa kompleksine problema, tai ne vien herbicidų panaudojimas. Vis daugiau dėmesio tenka skirti įvairesnėms piktžolėtumo pasėliuose mažinimo priemonėms.

Piktžolių kontrolės tyrimų temos nagrinėtos tradicinėje kasmet vykstančioje Lietuvos herbologų draugijos ir VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Agronomijos fakulteto organizuojamoje konferencijoje.

Šįkart ji vyko nuotoliu būdu, renginio pranešėjų klausėsi daugiau kaip 100 žmonių. Taigi, piktžolių tema labai aktuali. 

Kaip pastebėjo ŽŪA Agronomijos fakulteto dekanė dr. Aida Adamavičienė, Lietuvos žemės ūkyje net 60 proc. sunaudojamų pesticidų sudaro herbicidai. Skaičius gana didelis. Todėl svarbu galvoti, kaip tvariau naudoti augalų apsaugos produktus. Viena priemonių galėtų būti tikslusis ūkininkavimas, tačiau ir šioje srityje susiduriama su naujais iššūkiais.  

Piktžolių atsparumo problema vis didesnė

Vienas tokių iššūkių saugant pasėlius nuo piktžolių yra kai kurių jų rūšių atsparumo herbicidams vystymasis. Kaip sakė LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Ona Auškalnienė, kai atsirado herbicidai, dėl patogaus naudojimo jie tapo pagrindiniu ir dažnai vieninteliu piktžolių kontrolės būdu.

Dabar herbicidų registruota daug, bet tai nereiškia, kad jie visi labai skirtingi: nemenka dalis produktų priklauso toms pačioms klasėms. Vienoms cheminėms medžiagoms piktžolių atsparumas vystosi lėtai, deja, kitoms – gana greitai. Todėl nuolat naudojant tos pačios cheminės klasės, nors ir skirtingų pavadinimų, herbicidus, kyla pavojus, kad piktžolės taps atsparios. Ši problema vis didėja visose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Stebėsena Danijoje parodė, kad daržinės žliūgės, pieviniai pašiaušėliai ir dirvinės smilguolės yra dažniausiai atsparumą įgaunančios piktžolės. Dabar danai stebi ir vienmetės miglės atsparumo vystymąsi. Kadangi Danijoje auginama gana daug sėklinių žolynų, jau pastebėta, kad vystosi ir svidrių atsparumas herbicidams.

Švedijoje, be minėtų piktžolių, stebimas pelinių pašiaušėlių atsparumas tam tikroms veikliosioms medžiagoms, agronomai ūkininkams pagal turimų herbicidų asortimentą nebegali duoti efektyvių rekomendacijų, jau reikia ieškoti kitų priemonių šių piktžolių kontrolei.

Estijoje ūkininkai skundžiasi dėl prasto herbicidų veikimo prieš žliūges, tuščiąsias avižas. Vokietijoje dviskiltės piktžolės tampa atsparios ALS grupės herbicidams, daugėja vienaskilčių atsparių piktžolių rūšių.

Pasak O. Auškalnienės, didžiausių problemų dėl piktžolių atsparumo tam tikroms veikliosioms medžiagoms mūsų šalyje kyla žieminių javų pasėliuose.

Žliūgės nedidelės piktžolės, bet tampa nemenka problema, kai jų neveikia herbicidai (vieni visiškai, kiti veikia silpnai). Mokslininkų atliekami tyrimai parodė, kad purkštuose laukeliuose žliūgės sudarė net 80 proc. biomasės, o tai rodo, kad herbicidai praktiškai nesuveikia. Kaip pastebėjo O. Auškalnienė, nereikėtų rudenį javų pasėliuose naudoti sulfonilurėjos grupės veikliųjų medžiagų, nes tai tiesioginis kelias į žliūgės atsparumo vystymąsi.

Mokslininkai teigia, kad nauja problema ūkiuose tampa peliniai pašiaušėliai, kurie, įtariama, atkeliavo su pašarais, nes jie ėmė plisti aplink didelius kiaulininkystės kompleksus keliose vietose.

„Purškdami registruotų herbicidų normomis matome, kad norimo poveikio nėra. Paaiškėjo, kad šis augalas turi metabolinį atsparumą, t. y. sugeba neutralizuoti herbicidų veikliąsias medžiagas. Net ir rudeninis herbicidų naudojimas ne visuomet efektyviai veikia, o vien tik pavasarį purkšdami jų nesunaikinsime“, – sakė O. Auškalnienė.

Mokslininkų stebėjimai ir tyrimai rodo, kad piktžolių atsparumo herbicidams problema auga, vien tik su cheminiais preparatais pasiekti pakankamą piktžolių kontrolės efektyvumą tampa vis sunkiau, o kartais ir neįmanoma.

Be to, naujų preparatų, kurie galėtų padėti susitvarkyti su atsparių piktžolių problema, nesukuriama taip greitai, kaip norėtųsi. Todėl tvari piktžolių kontrolės technologija turi remtis įvairiais metodais, ne tik herbicidais.

Bearimės technologijos ir pasėlių piktžolėtumas

Keičiantis žemės dirbimo technologijoms, atsisakant arimo ir vis daugiau dėmesio skiriant minimaliam įdirbimui arba tiesioginei sėjai, pasėliuose kinta ir piktžolėtumo situacija bei kontrolės metodai.

Kaip sakė dr. Laura Masilionytė, atlikus tiesioginės sėjos technologijų tyrimus buvo matyti, kad dėl supaprastinto žemės dirbimo, palyginti su ariamomis dirvomis, pasėliuose daugiau išplito kibieji lipikai, vijokliniai pelėvirkščiai, balandos, žliūgės, čiužutės, garstukai ir visos vyraujančios daugiamečių piktžolių rūšys.

Tačiau pasirenkant tinkamus atrankinio veikimo herbicidus ir periodiškai naudojant visuotinio veikimo herbicidus, įvairių rūšių javų pasėlių piktžolėtumo problema bearimėse technologijose nėra didelė.

Dar pastebėta, kad vasariniams javams rudenį žemės nedirbant, o paliekant per žiemą nušąlančius tarpinius augalus, piktžolių išplitimas didėja. Labiausiai tai aktualu jas menkai stelbiančiuose žirnių pasėliuose. Be to, taikant bearimį žemės dirbimą, rudenį po žieminių javų dalis sudygusių jų pabirų užteršia vasarinių javų pasėlius. Šiltomis žiemomis dalis tarpinių augalų irgi gali nenušalti ir užteršti po to auginamą vasarojų.

Vis dėlto pagrindinė tyrimo išvada buvo tokia, kad žemės dirbimo supaprastinimas ženklių piktžolėtumo problemų nesukelia, o dažnai mažina trumpaamžių piktžolių plitimą dėl ant žemės paviršiaus paliekamo šiaudų mulčio.

VDU ŽŪA Bandymų stotyje buvo tiriamas tausojančio žemės dirbimo poveikis lauko pupų piktžolėtumui. Pasak dr. Rasos Kimbirauskienės, piktžolių skaičius vegetacijos pradžioje iš dalies priklausė nuo pasėlio tankumo ir dirvožemio drėgnumo. Tiesioginės sėjos laukeliuose piktžolių biomasė vegetacijos pabaigoje buvo didžiausia, nes neįdirbtoje dirvoje buvo daugiau drėgmės, kuri sudarė palankias sąlygas augti ne tik pupoms, bet ir piktžolėms. Daugiametės piktžolės neigiamai įtakojo pupų derlingumą.

Pagrindinė minėto tyrimo išvada buvo tokia, kad meteorologinės sąlygos vegetacijos metu turėjo didesnę įtaką piktžolių gausai ir jų sėklų atsargoms dirvožemyje nei ilgalaikis aplinką tausojantis žemės dirbimas, žemės dirbimo intensyvumo sumažėjimas minimaliai lėmė piktžolių skaičiaus ir biomasės padidėjimą pupų pasėliuose.

LAMMC Žemdirbystės instituto doktorantė Loreta Meškauskienė pristatė piktžolių dygimo dinamikos tyrimus žieminių kviečių ir žieminių rapsų pasėliuose taikant skirtingą dirvos dirbimą. Šie tyrimai pradėti pernai rudenį, tad dar toliau bus tęsiami šį pavasarį ir vasarą.

Pasak L. Meškauskienės, pirmosios įžvalgos yra tokios, kad piktžolių dygimas priklausė nuo taikyto dirvos dirbimo būdo: intensyviau piktžolės dygo suartoje dirvoje, nei tose, kur taikytas tausojantis dirbimas ar sėjant tiesiogiai. „Tikimasi, kad piktžolių dinamikos dygimo stebėjimas, baigus tyrimą, padės parengti tinkamą herbicidų naudojimo laiką, parinkti produktus ir pagrįsti integruotos piktžolių kontrolės principus“, – sakė L. Meškauskienė.

LAMMC Vėžaičių filialo doktorantė Vilija Matyžiūtė tyrė piktžolių sėklų atsargų pasiskirstymą kalvotame reljefe. Tyrimo išvados parodė, kad mažiausias jų kiekis buvo ilgalaikiame žolyne, o didžiausias sėjomainoje su javais. Didžiausias piktžolių rūšių skaičius rastas kalvos pašlaitėje tiek pavasarį, tiek rudenį.

Naujas tyrimų objektas – daugianariai pasėliai

Pastaraisiais metais tiek mokslininkų, tiek ūkininkų dėmesys krypsta į daugianarius pasėlius, kurie gali būti svarbūs vystant tvaresnę augalininkystę. Kai kurie tyrėjai teigia, kad suformavus tinkamą daugianarį pasėlį, jis pats sugeba stelbti piktžoles.

VDU ŽŪA Bandymų stotyje pernai atliktas piktžolių konkurencingumo tyrimas daugianariuose pasėliuose. Buvo auginami kukurūzai, kanapės, pupos, taip pat minėtų rūšių augalų dvinariai ir trinariai pasėliai. Kaip sakė doktorantė Jovita Balandaitė, geriausiu piktžolių stelbimu pasižymėjo dvinaris kukurūzų ir pupų pasėlis. Jame nustatytas esmingai mažiausias piktžolių skaičius ir jų biomasė, palyginti su dvinariu kanapių ir pupų bei trinariais pasėliais. Tuo tarpu trinariuose pasėliuose jau tarp pačių kultūrinių augalų atsiranda tarpusavio konkurencija.

Piktžolių paplitimas buvo tiriamas ir auginant daugianarius javų, žirnių, dobilų ir kmynų pasėlius. Šie tyrimai ŽŪA Bandymų stotyje vyko 2017–2021 m. Daugianariai pasėliai buvo sudaromi iš vasarinių miežių ar vasarinių kviečių, ar žirnių, įsėjant kmynų ir baltųjų dobilų. Dvinariai – iš minėtų javų ar žirnių, kartu sėjant kmynus.

Kaip sakė doktorantė Aušra Rudinskienė, tyrimų duomenys parodė, kad vienas sėkmingiausių variantų kmynus auginti dvinariame pasėlyje, juos įsėjant į žirnius. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad piktžolių kontrolei žirnių ir kmynų pasėliuose tinka tie patys herbicidai. O ūkininkaujant ekologiškai, kmynus galima auginti ir trinariuose pasėliuose, jų derlių nuimant antraisiais, o dar geriau – trečiaisiais metais. Po antsėlio derliaus nuėmimo apatiniame arde augantys baltieji dobilai puikiai stelbia piktžoles.

Apie kovą su Sosnovskio barščiais

Dr. Nerijus Jurkonis, VDU Botanikos sodo direktorius, kalbėjo apie patirtį naikinant Sosnovskio barščius botanikos sodo teritorijoje. Visi žino, kad šį specifinį invazinį ir ypač pavojingą augalą išnaikinti sudėtinga.

Kaip jis išplito botanikos sode? Pasak D. Jurkonio, jau 1958 m. sėklų mainų kataloge botanikos sode buvo įtrauktas šis augalas. Vėliau barštis buvo auginamas pašarinių augalų ekspozicijoje. Botanikos sodams tai įprasta – auginti įvairius augalus. Tad pamažu iš botanikos sodo barštis ėmė sklisti visoje jo apylinkėje. Tapus kritinei situacijai šie augalai pradėti naikinti cheminėmis ir mechaninėmis priemonėmis.

Pasak N. Jurkonio, iš įvairių išbandytų priemonių labiausiai pasiteisino mišrusis būdas: augmenija susmulkinama ir mulčiuojama, o ataugus purškiama selektyviu herbicidų mišiniu, kuris naikina barščius. Likusius pavienius augalus vėliau galima tiesiog iškasti arba pakirsti šaknis. Vien tik mechaninis būdas efektyvus, bet imlus laikui ir darbui. Labai efektyvus naikinimo būdas suleidžiant herbicidą tiesiai į stiebą, bet tai pavojingas ir imlus laikui darbas.