Ukmergė. LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai įvairiuose šalies regionuose pradėjo rengti lauko dienas apie žolių ir kukurūzų siloso gamybą bei kokybę.

Pradėję nuo Jono Živatkausko ūkio Žemaitijoje (Telšių r.), praėjusią savaitę mokslininkai lankėsi Aukštaitijoje pas ūkininką Sigitą Razvadauską (Ukmergės r.). Kita mokslininkų stotelė bus Dzūkija. Lauko dienos „Siloso gamybai naudotos žaliavos kokybės ir vertė“ tikslas – suteikti mokslo žinių apie siloso rūšies ir silosavimo būdo pasirinkimo galimybes.

Lauko diena surengta pagal KPP 2014-2020 m. priemonės projektą „Konservuotų pašarų kokybės ir rizikos vertinimas pieninių galvijų šėrimo pilnavertiškumo ir gerovės užtikrinimui“. Jo vadovė dr. Audronė Mankevičienė teigė, kad žemės ūkio augalų auginimo ir pašarų gamybos technologijos nuolat kinta, todėl siloso pašarinės vertės analizės reikalauja nuolatinio tyrimų atnaujinimo ir jų pateikimo vartotojams pagal individualius poreikius, nes kiekvienam Lietuvos regionui būdingas pašarų ruošimo specifiškumas.

„Vartotojui svarbu žinoti ne tik kokius augalus auginti konservuotų pašarų gamybai, bet ir kokie auginimo bei pašarų gamybos etapai reikalauja ypatingo dėmesio dėl mitybinės vertės išsaugojimo, toksiškų grybų ir jų gaminamų mikotoksinų atsiradimo prevencijos. LAMMC Žemdirbystės institutas turi stiprius specialistus, kurie gali patarti, kaip užauginti žolynus, tinkamus siloso gamybai, taip pat – ir kukurūzus. Tad norime pasidalyti patirtimi, žiniomis, juk esame mokslininkai. Tikimės, ūkininkams tai duos naudos“, - sakė LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė. Parodomasis bandymas siloso gamintojams leis pateikti moksliniais tyrimais pagrįstus jo gamybai naudotos žaliavos kokybės, pašarinės vertės ir mikotoksinų tyrimo rezultatus.

Lauko dienoje S. Razvadausko ūkyje su žolių ir kukurūzų auginimo bei silosavimo ypatumais ūkininkus supažindino LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai Jonas Šlepetys, Ona Auškalnienė ir Jurgita Cesevičienė.

Lauko diena apie silosą vyko Žibutės ir Sigito Razvadauskų (trečia ir ketvirtas iš kairės) ūkyje

Kokius žolynus rinktis?

Dr. J. Šlepetys į lauko dieną susirinkusiems ūkininkams, laikantiems pienines karves, priminė svarbiausius pašarinių žolynų pasirinkimo aspektus ir jų naudojimą siloso gamybai. Renkantis, kokius žolynus sėti, mokslininkas pirmiausia rekomenduoja atsižvelgti į dirvožemio sąlygas ir numatomą jų naudojimo paskirtį, įvertinti svarbiausių ankštinių žolių produktyvumą ir stabilumą, potencialią botaninės sudėties kaitą, žolių įtaką pašarų kokybei ir pan. Visi gyvulius laikantys ūkininkai žino ankštinių žolynų, kaip baltymų šaltinio ir pigių visaverčių pašarų, dirvožemio gerintojų, vertę. Tačiau beveik visi ankštiniai žolynai, išskyrus liucernas ir ožiarūčius, labai derlingi būna trumpai, jų išsilaikymas sunkiai prognozuojamas, todėl šie veiksniai riboja jų pritaikymą.

J. Šlepetys visada rekomenduoja rinktis įvairios botaninės sudėties ankštinius varpinius, varpinius-ankštinius žolynus, kad jie būtų skirtingos vystymosi trukmės (ankstyvi, vidutinio ankstyvumo, vėlyvi), skirtingos paskirties – ganymui ar šienavimui. „Norint gauti kokybiškus pašarus, labai svarbu ne tik žolynų mišinių sudedamieji komponentai, bet ir žolynų ganymo ar pjovimo laikas, kiti naudojimo aspektai“, - atkreipė dėmesį patyręs mokslininkas.

Jonas Šlepetys ūkininkams priminė svarbiausius pašarinių žolynų pasirinkimo aspektus ir jų naudojimą siloso gamybai

Ankštinėms žolėms tinkamiausi nerūgštūs priemoliai, priesmėliai, gerai nusausinti durpynai. Varpinės žolės atsparesnės, ne tokios jautrios dirvos drėgnumui ir rūgščiai reakcijai, tačiau skursta pasėtos į sausas smėlėtas dirvas.

Mokslininkas rekomenduoja prieš žolynų sėją dirvą būtinai voluoti. Geriausias daugiamečių žolių sėjos laikas yra pavasaris arba vasaros pirmoji pusė. „Vėlinant sėją ir sėjant perdžiūvusioje durpėje sausringu laiku birželį ar liepą, dažniausiai sudygsta tik maža dalis sėklų“, - perspėja J. Šlepetys.

Nuo sausros gelbėjo kukurūzai

Iš būrio lauko dienoje dalyvavusių ūkininkų kukurūzus augino tik du. Tačiau praėjusių metų oro sąlygos ne vieną jų privertė pagalvoti, ar nebūtų verta auginti ir kukurūzų, tad mokslininkų patarimai juos labai sudomino.  

Pasak dr. O. Auškalnienės, kukurūzai – lengvai silosuojami, derlingi augalai, siloso žaliavos išauginimas mažiau priklauso nuo oro sąlygų palyginti su žolių silosu. „Per pernykštę sausrą daugelį pieno ūkių gelbėjo būtent kukurūzai“, - pastebėjo mokslininkė.

Kukurūzams auginti tinka derlingos priesmėlio, lengvo ir vidutinio priemolio dirvos. Jie nemėgsta rūgščios, per drėgnos dirvos, yra jautrūs dirvos suslėgimui. Kukurūzus reikia pasėti per pirmą gegužės dekadą, tada didelė tikimybė, kad jie išaugins reikiamos brandos burbuoles. Nepatariama sėti į per šaltą dirvą – kukurūzai ilgiau dygs.

Ona Auškalnienė ūkininkus supažindino su kukurūzų auginimo ypatybėmis

Ar naudoti priedą gaminant silosą?

Tinkamas augalų išsivystymas reiškia kokybišką silosą, teigė dr. J. Cesevičienė. Daugiametes miglines žoles geriausia pjauti prieš plaukėjimą, pupines – butonizacijos pabaigoje-žydėjimo pradžioje. Kukurūzus silosui reikia nuimti, kol augalai dar žali, o grūdai įpusėję pieninės brandos tarpsnį. „Tai geriausias laikas siloso kokybės ir kiekio atžvilgiu“, - sakė lektorė.

Silosuojama masė prieš slėgimą turi būti tinkamai susmulkinama, tai padės jai geriau susislėgti, neliks oro tarpų, pašarai neges, pagerės krakmolo ir ląstelienos virškinamumas. Šienainiui rekomenduojama žoles smulkinti 6-8 cm, silosui – 1-4 cm ilgio gabaliukais, kukurūzus – 0,5-0,8 cm ilgio pjausniais.

Pasak Jurgitos Cesevičienės, tinkamas augalų išsivystymas reiškia kokybišką silosą

Amžinas ūkininkų klausimas – naudoti priedą gaminant silosą, ar ne? „Aukštos kokybės silosą galima pagaminti ir be priedų, - teigė J. Cesevičienė. - Nė vienas priedas nėra idealus visomis aplinkybėmis, priimant sprendimą tiesiog reikia atsižvelgti į konkrečias sąlygas.“ Ji įvardijo galimus siloso priedus: vanduo – kai per maža pašaro drėgmė; celiuliozės šaltiniai – esant šlapioms sąlygoms, norint padidinti cukraus kiekį; bakterijų inokuliantai – kai pašarai pernelyg drėgni, pieno ir rūgšties bakterijos padidina siloso aerobinį stabilumą atidarius talpyklas; fermentai – siekiant pagerinti pieno rūgšties produkavimą; azoto junginiai – jie naudojami kukurūzų ir javų silosui, padidina baltymų kiekį ir aerobinį stabilumą atidarius talpyklas; skruzdžių rūgštis – sumažina pH, kai pašarai per šlapi, propiono rūgštis – slopina pelėsių augimą, esant per sausiems pašarams; cukrus ir (ar) krakmolo šaltiniai – skiriama silosuojamoms pupinėms ir miglinėms žolėms, siekaint padidinti tirpių angliavandenių kiekį, pieno rūgšties koncentraciją ir energijos kiekį silose.

Mokslininkė paaiškino, kodėl svarbu vertinti silosą ir atlikti jo tyrimus. Siloso tyrimai parodo maistinę jo vertę, leidžia numatyti siloso suvartojimą, atsižvelgiant į sausųjų medžiagų ir baltymų kiekį bei energijos vertę. Taip pat parodo, ar tinkama fermentacija ir laikymo sąlygos, ar silosas saugus. Mokslininkė akcentavo, kaip svarbu tinkamai paimti mėginį, nes kitu atveju siloso cheminė analizė bus mažai naudinga.

MŪ inf.