Vilnius. Dar niekada nėra taip buvę, kad taip mažai vieni kitus pažinotume – kad miestiečiai sunkiai suvoktų, kaip gyvena kaimiečiai, o tam pačiame kaime didelio ūkio savininkas nesuprastų mažo ūkelio šeimininko bėdų ir atvirkščiai.

Taip teigė istorikas Egidijus Aleksandravičius, kalbėdamas Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) organizuotoje diskusijoje „Kodėl išsivaikšto kaimas“. Istoriko nuomone, kaip iš tiesų gyvena kaimo žmonės, niekas, išskyrus juos pačius, nelabai nežino, tai tarsi Terra incognita (nežinoma žemė – red.). Per daug niekas nėra tyrinėjęs, koks kontrastas yra tarp klestinčios bendrovės ar sėkmingo stambaus ūkininko ir to kaimo gyventojo, kuris visai „ant dugno“.

„Per 30 metų sovietmečio šešėlis vis dar nėra iš žmonių sąmonės pašalinęs kolchozo vaizdinio. Sovietmetis sunaikino žmogaus orumą ir žmogiškumą, paniekino atskirą žmogų, kaip privačios nuosavybės subjektą. Ar įmanoma tai atstatyti? – klausė E. Aleksandravičius. – Nesu mažiausiai suprantantis apie žemės ūkį, nes pats esu zootechniko vaikas, vaikystėje daug vaikščiojęs paskui karves, bet prisipažinsiu, tikrai nežinau, kaip dabar gyvena žmonės kaime. Gal kai kalbatės savų rate, jums viskas aišku. Bet patikėkite, platesniuose sluoksniuose apie tai nėra jokio supratimo“.

Pasak istoriko, nuo seno mūsų šalyje formavosi istorinė nuostata, kad turtingas žmogus – tai blogietis, banditas ar vagis. Net ir toks garsus žmogus kaip Petras Vileišis, kuris buvo fantastiško lygio pramonininkas, istorijoje minimas daugiausia kaip švietėjas ir patriotas, leidęs laikraštį, o ne kaip žmogus, 19 ir 20 a. sandūroje kūręs labai įdomų verslą.

Siekiamybė – kuo daugiau mišraus užsiėmimo žmonių

„Visoje savo istorijoje turtingo, sėkmingo, verslaus žmogaus portreto beveik ir neturime. Lietuviams vis dar labiau priimtinas su tikrove mažai ką bendro turintis vaizdinys, kad Lietuvą sukūrė poetai, džiovininkai, mokslininkai ar istorikai. Tai mums trukdo šiandien daug ką suprasti ir tvirtai stovėti ant savo orumo pamatų“, – įsitikinęs E. Aleksandravičius.

„Žmonės liks kaime, jei jie tikės, kad čia gyvendami bus laimingi“, – tokią paprastą, bet labai svarbią mintį pasakė istorikas Egidijus Aleksandravičius

„Yra tokia iliuzija, kad svarbiausia tyrinėti daiktus: jei žinai, kaip atrodo žagrės, statiniai, melžyklos, robotai, tai beveik gali atsakyti į klausimą, kaip gyvena žmonės. Taip galvoti yra didžiulė klaida. Žmonės kartais gyvena visiškai atsietai nuo technologijų ir įrankių“, – pastebėjo E. Aleksandravičius.

Kaimo gyventojus galima sąlygiškai suskirstyti į kelis tipus: kurie gyvena kaime ir ūkininkauja; kurie gyvena kaime, o dirba kažkur visai kitur, nes internetas leidžia darbuotis globaliai; kurie labai ūkininkauja ir visiškai negyvena kaime (jie žiūri į ūkininkavimą tik kaip į verslą, o ne kaip į gyvenimo būdą). Pasak E. Aleksandravičiaus, siekiamybė būtų, kad kaime gyventų kuo daugiau mišraus užsiėmimo žmonių: kurie turėtų nedidelį ūkį ir dar dirbtų kitą darbą. Tai labai palaikytų kaimo gyvybingumą.

Nuo pat imperinės agrarinės reformos 1861 m. lietuviai perėjo tam tikrą paradokso etapą. Daugybė lietuvių turėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio emigracijoje, o tuo metu apie 4 000 žemvaldžių valdė 80 proc. naudingos žemės. Iki I pasaulinio karo apie 300 tūkst. lietuvių emigravo į Vakarus, į Ameriką ir maždaug tiek pat į Rytus, į Rusijos imperijos industrinius centrus.

Dvaras anuo metu buvo aukščiausių žemės ūkio technologijų vieta. Išsilavinę dvarų savininkai vystė ūkius labai našiai, kvietė dirbti aukšto lygio specialistus, veislinius galvijus plukdydavosi iš užsienio ir t. t. Tačiau šalia klestinčių dvarų apie 80 proc. žmonių gyveno visiškame dugne.

„Dalis žmonių gali turėti aukščiausias technologijas, bet jei tai yra socialiai neteisinga, tai visa tai tenka ardyti – tą ir padarė jau minėta 1861 m. reforma. Iš naujakurių susikūrė naujas Lietuvos socialinis sluoksnis, kuris irgi lengvai negyveno. Bet vis tik tas privačių valstiečių sluoksnis buvo mūsų pamatų pamatas. Ūkininkas visada buvo tautiškumo atrama, nes miestiečiai tokių gilių šaknų neturi“, – sakė E. Aleksandravičius.

Be privataus, savo atsakomybe ir darbštumu besiremiančio žemdirbio, Lietuva negalės gyventi. Ūkininkas visada buvo savo orumo ir privatumo gynėjas, nors gyveno sunkiai. „Orus žmogus gali būti ir be turto, kaip ir visiška padugnė gali turėti didelius pinigus“, – kalbėjo istorikas.

Per šimtmetį – ir klestėjimo, ir nuosmukio etapai

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis apžvelgė, kaip kito žemės ūkio sektorius per šimtmetį. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais sparčiai kūrėsi ūkiai ir iki 1940 m. jų buvo net 307 tūkstančiai. Mechanizacijos lygis nebuvo aukštas, todėl žmonių žemės ūkyje reikėjo daug.

Ūkiai buvo nedideli, dominavo nuo 5 iki 20 ha, daugiau negu 100 ha turinčių ūkių skaičius nesiekė nė 1 proc. „1940 m. turėjome net 1,7 mln. galvijų, gaminome apie 180 tūkst. t mėsos, 1 mln. 240 tūkst. t pieno, 270 mln. kiaušinių. Vienam šalies gyventojui teko 58 kg mėsos (skerdenos) ir 400 kg pieno. Per dešimtmetį nuo 1929 iki 1939 sviesto eksportas išaugo 8,5 karto., mėsos – 3 kartus, linų pluošto – 1,5 karto. Daugiausia žemės ūkio produkcijos buvo eksportuojama į Didžiąją Britaniją ir Vokietiją“, – faktus vardijo E. Makelis.

LŽŪBA organizuotoje diskusijoje „Kodėl išsivaikšto kaimas“ dalyvavo žemės ūkio bendrovių vadovai, valdžios institucijų atstovai, LŽŪKT vadovybė ir specialistai, mokslo ir mokymo įstaigų vadovai

Žemės ūkio sektoriaus suklestėjimas ir naujų darbo vietų atsiradimas pristabdė 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje stipriai įsismarkavusią emigraciją. Pagal istorinius duomenis fiksuota, kad tik 120 tūkst. žmonių tarpukariu paliko Lietuvą.

Pradėjus diegti sovietinį žemės ūkio gamybos modelį ir prasidėjus kolektyvizacijai (nuo 1947 m.), viskas pasikeitė iš esmės. Kelerius metus jautėsi stiprus gamybos nuosmukis, drastiškai sumažėjo gyvulių, paskui žemės ūkio gamyba po truputį stabilizavosi. Baigiantis sovietmečiui, Lietuva turėjo intensyvų žemės ūkį su gerai išplėtota pieno ir mėsos gyvulininkyste, kuri duodavo 87-88 proc. visos prekinės produkcijos. Sovietmečiui einant į pabaigą, artėjant prie 1990-ųjų, javų vidutinis derlius buvo 2,7 t/ha, bulvių – 14,5 t/ha, pašarinių šakniavaisių – 47 t/ha, linų pluošto – 0,48 t/ha.

Po 1991 m. vėl atsirado labai daug smulkių žemės savininkų – net 600 tūkst. Daugelis jų ėmėsi žemdirbystės neturėdami nei žinių, nei patirties, todėl labai svarbus žingsnis buvo Konsultavimo tarnybos įkūrimas 1993 m.

E. Makelio pastebėjimu, yra ES šalių, kuriose žemdirbių informavimui ir konsultavimui, žinių perdavimui ir inovacijų kūrimui skiriama 8 proc. KPP biudžeto lėšų, o Lietuvoje tik 2,3 proc. Būtent žinių sklaidai ir inovacijų diegimui priskiriamas svarbus vaidmuo kuriant konkurencingą ateities ūkį. Aiškiai per mažai lėšų mūsų šalyje skiriama ir taikomiesiems tyrimams finansuoti: 1 ha žemės ūkio naudmenų tenka vos 1,45 euro, o, pvz., Airijoje – 48,66 euro.

2018 m. 52,5 proc. Lietuvos ūkių specializavosi augalininkystėje, apie 25 proc. gyvulininkystėje, 21 proc. buvo mišrūs. Valdos, kaip ir visoje Europoje, turi tendenciją stambėti, o pačių valdų mažėja.

Skurdas regionuose daug didesnis

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė Astrida Miceikienė pateikė daug statistikos duomenų, iš kurių aišku: kaimas sensta, gyventojų jame mažėja, sparčiai iš kaimo bėga jaunimas. Kaime vieno namų ūkio pajamos sudaro tik 67,9 proc. miesto namų ūkio pajamų. Mažų ir vidutinių įmonių kaimo vietovėse finansiniai rodikliai irgi mažesni negu mieste.

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė Astrida Miceikienė pabrėžė, kad reikia naujo sisteminio požiūrio į kaimą ir regionus

Per pastaruosius dvejus metus visų žemės ūkio augalų (išskyrus grikius) supirkimo kainos sumažėjo, o dirbamos žemės pirkimo kainos išaugo. „Mažos produkcijos kainos lemia žemą pajamų lygį. Skurdas regionuose daug didesnis, negu šalies didmiesčiuose. Ar Lietuva ateityje bus tik Vilnius ir Kaunas?“, – retoriškai klausė A. Miceikienė. Vidutinis darbo užmokestis šių metų I ketvirtį Vilniaus regione siekė 1410,6 Eur, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje – 1149,1 Eur.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas prisiminė savo vaikystę: užaugęs 11 vaikų šeimoje, jis gerai žinojo, kas yra nepriteklius, į mokyklą pėdindavo 7 km ir džiaugdavosi, jei turėdavo nekiaurus batus. Darbas didelėje šeimoje augusiems vaikams buvo savaime suprantamas dalykas, kasdienė pareiga. „Dabar kaime niekas nenori eiti dirbti, nes akmenų rinkti sunku žmonių prisiprašyti“, – pokyčius pastebi J. Talmantas.

LŪS pirmininkas Jonas Talmantas įžvelgė didžiulių skirtumų tarp požiūrio į darbą jo vaikystės metais ir dabar

Bendrovės „Naradava“ vadovas Aloyzas Grygalis apgailestavo, kad darbingo amžiaus žmonės tiesiog piktybiškai naudojasi socialinių pašalpų sistema, o obuolius skinti galima prisikviesti tik 65-70 metų pensininkus. „Nebijokime įvardinti – užaugo tikra veltėdžių karta. Nebemokėkime pašalpų žmonėms, kurie puikiai gali dirbti“, – ragino A. Grygalis.

Raseinių rajono ūkininkas Alfredas Bardauskas sutiko, kad stambių ūkių šeimininkai yra kaimo lyderiai, bet tai natūraliai susiklostė. Daugelis jų labai daug dirbo, drąsiai rizikavo, lindo į skolas, todėl sugebėjo išplėsti ir modernizuoti ūkius. Ar tai blogai? Ar dabar įmanoma ir ar verta siekti visų kaimo gyventojų niveliacijos? „Suteik žmogui darbą, padėk sukurti verslą, bet jam vis tiek atrodys, kad tu per daug gerai gyveni“, – svarsto A. Bardauskas.

„Kiekvienas dalykas turi kainą – dabar mes mokame demokratijos kainą“, – kalbėjo Seimo narys Viktoras Rinkevičius

Seimo narys Viktoras Rinkevičius kvietė labiau pasiturinčius visuomenės narius noriau dalytis. „Kiekvienas dalykas turi kainą – dabar mes mokame demokratijos kainą. Dievas ne visus apdovanojo gebėjimais. Jūs esate gabumais apdovanoti ir turite pasidalyti savo sėkme su kitais“, – kalbėjo V. Rinkevičius.

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis pastebėjo, kad žemės ūkio bendrovės, stambūs ūkiai neraginami atlieka labai daug kaimo gyventojų ir bendruomenių rėmimo darbų: valo kelius, skolina techniką, sėklą ir t.t. „Kad kai kuriems žmonėms neapsimoka eiti dirbti – tai bloga sistema. Žmonės turi būti įtraukiami į darbo rinką“, – pabrėžė ministras ir pridūrė, kad dėl kaimo ateities ŽŪM turi daug naujų iniciatyvų.

„Dabar yra labai atsakingas laikotarpis – nuo to, ką nuveiksime šiemet ir kitąmet, priklausys, kaip gyvensime toliau“, – pabrėžė žemės ūkio ministras Andrius Palionis

LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis priminė istorinius faktus: iš išparceliuotų dvarų laikui bėgant ir vėl susikūrė dideli ūkiai, tikri dvarai. Net ir Sibiro tremtyje kai kurie lietuviai buvo dar kartą išbuožinti, nes sugebėjo gyventi kur kas geriau už kitus. Nejaugi ir vėl ateina laikas dalyti stambius ūkius?

„Daugelis iš jūsų atidavė pačius gražiausius gyvenimo metus, kad būtų išlaikyti stiprūs konkurencingi ūkiai. Klausimas kyla toks: didelį turtą pradedame dalyti mažiems. Kam? Kad tas mažas ilgainiui taptų didelis? Taip ir likime kol kas su šiuo klausimu“, – susimąstyti verčiančius žodžius ištarė P. Puskunigis.

MŪ inf.