Kaunas. Trąšos, augalų apsaugos priemonės, technika brangsta, o derlingumai neauga taip greitai, kaip sąnaudos. Tad šiandien ūkininkui neužtenka tiesiog pasėti – reikia tiksliai apskaičiuoti, kur ir kiek verta investuoti. Vienoda sėjos norma visame lauke tampa rizika, ypač kai dirvožemis skiriasi kas keliasdešimt metrų.

Ar įmanoma investuoti tik ten, kur dirva gali grąžinti? Ar kintamos normos sėja iš tiesų padeda mažinti savikainą ir stabilizuoti derlių, ar tai dar viena technologinė mada?

Apie neišnaudotas sėjos galimybes „DOJUS agro“ organizuotoje konferencijoje „Inovacijų diena ūkiams 2026“ diskutavo Kėdainių r. ūkininkas Mindaugas Šemežys, VDU Žemės ūkio akademijos docentas prof. dr. Vytautas Liakas, „DOJUS agro“ agronomas Gintautas Klevinskas, o pokalbį moderavo investuotojas Arvydas Plėta.

Diskusijos ašis – ar kintama sėja gali tapti ne papildoma sąnaudų eilute, o realiu ekonominiu įrankiu ūkyje.

Margame dirvožemyje vienoda sėja netinka

Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad Lietuvos laukai – labai skirtingi ir nevienalyčiai. Kaip pabrėžė V. Liakas, mūsų teritorija susiformavo ankstyvojo ledynmečio zonoje, todėl net tame pačiame lauke galima rasti ir priesmėlio, ir molio, ir durpingų plotų.

Sėjant vienoda norma, didėja tam tikra rizika: vienur augalai per tankūs ir stelbia vieni kitus, kitur – per reti ir neišnaudoja potencialo. Rezultatas – investuojama į visą lauką, o derlius surenkamas tik iš dalies jo ploto.

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Kėdainių r. Mindaugas Šemežys, VDU ŽŪA docentas prof. dr. Vytautas Liakas, „DOJUS agro“ agronomas Gintautas Klevinskas ir moderatorius investuotojas Arvydas Plėta

Kintamos normos sėja leidžia šią disproporciją sušvelninti: derlingesnėse zonose norma mažinama, prastesnėse – didinama. Taip siekiama suvienodinti pasėlio tankumą ir sudaryti augalams vienodesnes augimo sąlygas.

Žemėlapis traktoriaus kabinoje

Bendrovės „DOJUS agro“ siūloma paslauga – kintamos normos žemėlapių kūrimas. Pasak G. Klevinsko, ūkininkui nebereikia pačiam apdoroti duomenų – įmonės specialistai technologinį ir agronominį darbą sujungia į galutinį sprendimą.

Į traktoriaus kompiuterį įkėlus lauko žemėlapį, sėjamoji automatiškai keičia išsėjimo normą pagal konkrečią zoną. Pavyzdžiui, vienoje vietoje kviečiai gali būti sėjami 200 kg/ha, kitoje – 170 kg/ha. Tą patį galima daryti ir su trąšomis.

Pasak agronomo, taip taupoma 5–15 proc. sėklos, o derliaus prieaugis, priklausomai nuo konkretaus lauko ir dirvožemio, gali siekti iki 5 procentų.

Tačiau svarbiausia – tolygumas. Vienodas pasėlio tankumas reiškia paprastesnę pasėlių priežiūrą, nes bus išvengta išgulimų, efektyvesnį maisto medžiagų pasisavinimą ir stabilesnį derlių.

Be „namų darbų“ – nusivylimas garantuotas

Vis dėlto, pasak V. Liako, technologija pati savaime stebuklo nepadarys: jeigu nebus tam pasiruošta iš anksto, gali laukti didžiulis nusivylimas. „Jei sėsime nedaigią sėklą ar į suslėgtą dirvą, kintama norma nepadės pasiekti gerų rezultatų“, – pabrėžė V. Liakas.

Anot jo, pirmiausia reikia pažinti savo dirvožemį, stebėti laukų derlingumo zonas bent trejus metus ir spręsti fundamentines problemas – melioracijos, suslėgimo, maisto medžiagų balanso.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad ne tik tame pačiame lauke gali skirtis dirvožemio granuliometrinė sudėtis, bet įtaką jam daro ir sezoniniai bei technologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, nutirpus sniegui dalyje laukų atsiranda užmirkusių plotų, be to, dirvą suslegia technika, ypač jei sėjama neatsižvelgiant į tai, ar ji jau subrendusi.

Sėjant į per drėgną, nesubrendusią dirvą susidaro suslėgti sluoksniai. Pasak mokslininko, tokiu atveju vien kintama sėklų norma problemos neišspręs – reikėtų jau kintamo sėjos gylio.

„Kas iš to, jei kintamą sėklų normą išbersime ant paviršiaus?“ – retoriškai klausė mokslininkas, pabrėždamas, kad technologija negali kompensuoti netinkamai paruoštos dirvos.

Jo teigimu, jei derlingumo duomenys ir zonos kinta kasmet, pirmiausia reikia stabilizuoti dirvožemio būklę. Tik tuomet verta investuoti į tiksliąją sėją.

Tam pritaria ir ūkininkas M. Šemežys. Jis kintamą normą savo ūkyje Kėdainių r. aktyviau taiko jau trejus metus, tačiau pradėjo nuo pagrindų: dirvožemio tyrimų, melioracijos sutvarkymo, suspaudimo mažinimo ir ilgalaikės laukų stebėsenos.

„Technologijos kainuoja daug, todėl namų darbus būtina pasidaryti“, – pabrėžė ūkininkas.

Dalydamasis savo patirtimi ir pastebėjimais, jis pasakojo, kad 2025 m. dalį vasarinių miežių sėjo kintama, dalį – vienoda norma. Kintama norma pasirinkta prastesniuose dirvožemiuose, kur efektas turėjo būti ryškesnis.

Rezultatas – didesnis derlius, palyginti su sėtais vienoda norma, ir neišgulę pasėliai kintamos normos plotuose. Tad šį rudenį visus žieminius kviečius ūkyje pasėjo kintama norma.

Pasak V. Liako, tai logiška: kai pasėlis tolygus, augalai nestelbia vieni kitų, efektyviau krūmijasi, geriau pasiskirsto maisto medžiagas. O štai per tankus pasėlis derlingoje dirvoje dažnai duoda priešingą efektą.

Tarp technologijos ir intuicijos

Į diskusijos moderatoriaus mintį, kad žemės ūkis nėra raketų mokslas, profesorius replikavo, kad tai daug sudėtingesnis mokslas nei raketų, nes jame veikia daugybė kintamųjų. Be to, nuo sprendimų tiesiogiai priklauso ūkininko ekonominė padėtis.

Profesorius pripažino, kad technologija gali padidinti darbo efektyvumą ir sumažinti savikainą, tačiau, jo įsitikinimu, kompiuteris niekada nepakeis agronomo intuicijos, žinių ir patirties. Pasak jo, sprendimai turi būti pagrįsti konkretaus ūkio galimybėmis, o ne vien vadybiniais pažadais.

Ūkininkas M. Šemežys pabrėžė, kad augančios sąnaudos verčia itin tiksliai skaičiuoti kiekvieną investiciją. „Tad ir kiekvieną sėklą ar trąšą svarbu padėti tikslingai“, – įsitikinęs ūkininkas.

Jo vertinimu, kintamos normos sėja – vienas ekonomiškai racionaliausių technologinių sprendimų. Dauguma naujų sėjamųjų jau pritaikytos šiai funkcijai, todėl investicija dažnai apsiriboja duomenų analize ir žemėlapių sudarymu.

Kaip apibendrino G. Klevinskas, sėja – viso sezono pradžia. Kuo tiksliau atliktas startas, tuo lengvesnė bus tolesnė lauko priežiūra. Tolygus pasėlis mažiau pažeidžiamas, efektyviau išnaudoja drėgmę ir maisto medžiagas, o tai galiausiai atsispindi savikainoje.

Technologijos žemės ūkyje tampa nebe prabanga, o įrankiu išlikti konkurencingiems. Tačiau jų sėkmė priklauso nuo vieno esminio dalyko – ar ūkininkas pažįsta savo žemę.