Akademija, Kėdainių r. Ar įmanoma užauginti gausų derlių kuo mažiau teršiant aplinką? Kaip mažinti trąšų naudojimą, kuo mokslas gali prisidėti prie žaliojo kurso programų įgyvendinimo?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo konferencijos ,,Žaliasis kursas: augalų mityba ir tręšimo mažinimo aspektai“, vykusios Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre, dalyviai.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius dr. Gintaras Brazauskas pabrėžė, kad šio renginio tikslas – padiskutuoti įvairių sričių mokslininkams ir išryškinti maisto medžiagų nuostolių mažinimo agroekosistemose aspektus.

Anot konferencijoje dalyvavusio Lietuvos mokslų akademijos prezidento akademiko Jūro Banio, tema labai aktuali. Šveicarai šia tema net rengė referendumą, ar leisti naudoti sintetines trąšas, tik kol kas dar neaiškūs jo rezultatai. Jo teigimu, galbūt Lietuvos mokslininkams pavyks sukurti geriausias, gamtai draugiškiausias trąšas.

Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas akademikas Zenonas Dabkevičius akcentavo, kad besikeičianti trąšų politika Europoje reikalauja pokyčių žemės ūkyje. Tiek moksliniame, tiek praktiniame lygmenyje turime ieškoti alternatyvų sintetinėms trąšoms ar bent jau mažinti jų naudojimą.

„Augalų maitinimo pagrindą sudaro trys elementai: kalis, fosforas ir azotas. Seniau kaip trąšos buvo naudojami pelenai, kompostas, tačiau trąšas susintetinus, žemės ūkyje įvyko savotiška revoliucija. Žemės ūkis tapo priklausomas nuo sintetinių trąšų. Jas reikia mažinti ir akivaizdu, kad daugiausia problemų kyla dėl azoto naudojimo“, – sakė Z. Dabkevičius.

Kažkada azotas buvo gamybos variklis, dabar – spręstina problema

Vienos iš renginio organizatorių, LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vyriausiosios mokslo darbuotojos daktarės Žydrės Kadžiulienės teigimu, dideli kiekiai cheminių elementų neigiamai veikia dirvožemį, vandenį ir aplinką. Iki dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio mineralinių trąšų azotas buvo įvardijamas kaip maisto gamybos variklis, tačiau vėliau atkreiptas dėmesys į jo sukeliamus neigiamus padarinius.

Moksliniuose straipsniuose, apžvalgose, konferencijose pateikiami duomenys atskleidžia didėjančias nitratų koncentracijas upėse, ežeruose, gruntiniuose vandenyse, šuliniuose, netgi vandenynuose. Dėl vis tebesitęsiančio perteklinio azoto naudojimo ši problema tampa vis aktualesnė.

Apie azoto naudojimą ir jo gavybos alternatyvas konferencijoje kalbėjo JAV Lihajo universiteto profesorius Jonas Baltrušaitis. Jis pristatė uždarą azoto ciklą: sudėtingą pagrindinės maisto medžiagos cirkuliacijos istoriją chemijos inžinerijos atžvilgiu.

,,Trąšų naudojimas didėjo nuo 1960 m. kartu su žmonijos augimu. Žemės išplėsti negalime, tad kylant maisto poreikiui liko viena išeitis – žemę naudoti intensyviau. Vadinasi, kad užaugtų kuo gausesnis derlius, tenka naudoti daugiau trąšų. Dabar matome, kad azotas kelia problemų, nes jo daug išplaunama į vandenis. Azoto gamyba nekito bemaž šimtmetį“, – sakė J. Baltrušaitis.

Pasak jo, azoto panaudojimo efektyvumas priklauso nuo keturių aspektų: teisingo kiekio, teisingos formos, teisingo laiką ir teisingos vietos. Yra galimybių gauti saugesnį azotą, tačiau tai brangūs procesai.

JAV Lihajo universiteto profesorius Jonas Baltrušaitis kalbėjo apie uždarą azoto ciklą

 „Atliekama daugybė tyrimų ir bandymų. Be to, mokslininkai neretai kelia klausimą, ar to reikia, juk pastaruoju metu į žemės ūkį ateina modifikuotos technologijos“, – atkreipė dėmesį J. Baltrušaitis. Anot jo, gamta gyvena lėtu ritmu, tačiau žmonės neturi gyventi ir dirbti lėtai, tad belieka pasikliauti mokslu, kuris greitina daugybę procesų.

Trąšų optimizavimo strategija ir keturi požiūriai į tręšimą

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas akademikas Gediminas Staugaitis kalbėjo apie trąšų mažinimo ir optimizavimo strategiją Lietuvoje. Augaluose nustatyta azoto koncentracija leidžia spręsti apie jų aprūpinimą šiuo elementu: yra optimalus kiekis, trūkumas ar perteklius.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas akademikas Gediminas Staugaitis kalbėjo apie trąšų mažinimo ir optimizavimo strategiją Lietuvoje

,,Augalams skirta didesnė norma azoto trąšų įterpiama keletą kartų, prieš augalų sėją arba sodinimą ir jų augimo metu. Lapuose nustačius optimalią arba didelę azoto koncentraciją, numatyto papildomo tręšimo azotu būtų galima ir atsisakyti, trąšų naudojimą (ir taršą) sumažinant bent penktadaliu ir, tikėtina, neprarandant potencialaus derliaus“, – sakė G. Staugaitis.

Jis priminė, kad yra keturi požiūriai į trąšų naudojimą: pirmas – sintetinių trąšų nenaudoti (ekologinis požiūris), antras – riboto trąšų naudojimą (politinis požiūris), trečias – kiek man reikia, tiek tręšiu (intensyvios gamybos požiūris) ir ketvirtas – tręšti optimaliai (mokslinis požiūris).

,,Turime nepamiršti, kad tręšiame ne dirvą, o augalus ir jiems reikia ne pačių trąšų, o jose esančių cheminių elementų. Kad užaugintume vieną toną kviečių grūdų, reikia į hektarą suberti 25 kg azoto. Tad labai svarbu tirti dirvožemį ir stebėti jo derlingumą. Galbūt birželio pradžioje atlikus tyrimus ir nustačius, kad azoto kiekis dirvoje yra pakankamas, ketvirtojo tręšimo galima visai atsisakyti“, – pastebėjimais dalijosi G. Staugaitis.

Daug problemų galima išspręsti per augalų genetiką

LAMMC Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas akademikas Vytautas Ruzgas parengė pranešimą tema ,,Augalų selekcija – genetinis atsakas aktualiems sprendimams“. Augalų selekcijos atsakas į Žaliojo kurso keliamus uždavinius turėtų būti veislių, tinkamų tausojamajai ir ekologinei ūkininkavimo kryptims, kūrimas.

Ateities augalų selekcijos iššūkis – sukurti naujo ekologinio tipo standartines ir daugialinijines veisles, atitinkančias naujojo ES ekologinės gamybos reglamento reikalavimus.

„Mokslo pažanga jau dabar yra akivaizdi. Jei 1910 m. norint užauginti žieminių kviečių vienam kilogramui duonos reikėjo užsėti 17,4 kvadratinio metro, tai 2020 m. tas plotas sumažėjo iki 1,4 kvadratinio metro.

Tam, kad vyktų žemės ūkio pažanga, būtinas genetinis darbas. Naujos veislės kūrimui reikia nuo 10 iki 12 metų. Žinome, kad senosios veislės neefektyviai naudoja azotą. Tad darome viską, kad ši problema mažėtų. Per penkerius metus mūsų sukurtos 37 veislės praėjo konkursinius tyrimus“, – sėkmingus selekcininkų darbo rezultatus pabrėžė V. Ruzgas. Jis priminė, kad augalų selekcija – tai kelionė, o ne atvykimo stotelė.

Konferencijoje netrūko diskusijų apie ūkininkų švietimą

Konferencijos dalyviai sutarė, kad būtina šviesti ir mokyti žemdirbius ir žemės ūkio specialistus, nes problema yra ne pačiame tręšime, o nesubalansuotame tręšime.

MŪ inf.