Vilnius. Ar mūsų šalis pajėgi tapti stipria ne tik žaliavos, bet ir galutinio produkto eksportuotoja? Kiek tam įtakos galėtų turėti naujoji bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) kryptis? Kiek žemės ūkį ir maisto sektorių palies pramonės 4.0 revoliucija?

Į šiuos klausimus atsakymų ieškota praėjusią savaitę Europos Parlamento (EP) biuro Lietuvoje ir „AgriFood Lithuania DIH“ organizuotoje nuotolinėje diskusijoje. Tai – jau antroji pokalbių ciklo dalis. Pirmojoje diskutuota apie skaitmenizacijos įtaką.

Šios temos neišvengta ir antrojoje diskusijoje. Tačiau visų pirma diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad viena iš problemų – Lietuva didele dalimi eksportuoja žaliavą, o ne produktą ant vartotojo stalo. 

Pasak Europos Parlamento nario Andriaus Kubiliaus, Lietuva tikrai daug pasiekė ir „žemės ūkis tikrai neblogai atrodo“. Jis irgi akcentavo, kad reikia galvoti, ne kaip eksportuoti žaliavą, o kaip sukurti pridėtinę vertę.

„Verta žiūrėti ir į gilesnį perdirbimą, kur naujos technologijos gali atverti naujas duris, naujas erdves. To jau galima matyti Lietuvos stambesnėse ir mažesnėse įmonėse. Šiuo keliu reikia drąsiai toliau judėti. Klausimas - kiek prie to gali prisidėti valstybė“, - ne tik apie ketinimus ir kryptis, bet ir būtinybę tam rasti finansavimą kalbėjo A. Kubilius.

Vis dėlto, pasak „Litfood“ direktoriaus Šarūno Celiešiaus, mūsų eksporto rinkų geografija – gana plati, išvežama į daugiau kaip 150 šalių, o tai rodo, kad lietuviški produktai suranda savo pirkėją.

„Viskas priklauso nuo to, kaip tu save pozicionuoji ir kur taikaisi. Kas turi pakankamai kantrybės ir užsispyrimo – taip. Tai ilgas procesas, spragtelėjus pirštais niekas neįvyksta. Leidimai, procedūros... kelias nėra paprastas. Turime keletą instrumentų, diplomatinis lygmuo prisideda. Tikiu, kad dar po kelių metų pavyks vardinti dar didesnę sėkmės istoriją“, - nuotoliniame renginyje kalbėjo Š. Celiešius.

Kaip rasti balansą tarp nišinių produktų ir masto ekonomikos?

Tuo tarpu Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMEA“ direktorius Giedrius Bagušinskas ragino be ambicijų nepamiršti ir šalies dydžio bei finansinių pajėgumų. Anot jo, paieškojus kur nors slovakiškų ar albaniškų produktų turėsime analogišką situaciją kaip ir su lietuviškais.

„Mes Europos žemėlapyje esame nišinių produktų gamintojai, esame nedideli, konkuruojame išskirtiniais produktais, mažais kiekiais, esame savotiška laboratorija - tuo esame įdomūs Europai. Galime sukurti produktą, pagaminti vieną paletę, kai tuo tarpu lenkų ar vokiečių gamintojas be vieno konteinerio net nepradeda kalbos“, - privalumus vardijo G. Bagušinskas.

Tačiau apie skaitmenizaciją jis kalbėjo kiek atsargiau ir ragino atidžiai įsivertinti situaciją. Anot jo, visos Europos mastu yra problema, kad kol kas šie sprendimai daugiausiai pritaikyti korporacijoms, o mažoms ir vidutinėms įmonėms jų nėra. Tad kol kas jos ir vykdo veiklą pusiau automatizuotai, pusiau „rankų darbu“.

Pasak G. Bagušinsko, jei įmonė pilnai automatizuosis – taps panaši į lenkų gamintoją, tačiau tada iškart praloš mastu ir kaina, jei liks vien rankų darbo įmone – praloš kaina. Tad kol kas nedidelės maisto gamybos įmonės laviruoja per viduriuką.  

„Dabar mūsų įmonėse - kelio paieška. Daugiausiai inovacijų lentynose (pakuočių ir pan.) turi Olandijoje, antra pagal ES statistiką buvo Lietuva. Esame inovatyvūs, daug kuriame, nemažas iššūkis - tapti skaitmenizuota Europos laboratorija“, - kalbėjo G. Bagušinskas.

Tai, kad ne išskirtinei produkcijai kelią į užsienio rinkas bus sudėtinga rasti teigė ir UAB „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė. Jos įmonė eksportuoja daugiau kaip 80 proc. produkcijos, prieš kelis metus vadovė sako supratusi, kad kartu su dauguma rinktis į kiekį orientuotą gamybą jiems nebus panacėja. Tad buvo pasirinkta tapti įmone, gaminančia inovatyvius produktus iš grikių.

„Su lenkais mūsų srityje (kruopų gamyboje, - red.) nepakonkuruosi, neturime masto ekonomikos. Matyt, yra lietuvių problema, kad tos pačios srities įmonės nesugeba susikooperuoti ir kartu kur nors dalyvauti Europos mastu. Jei gebėtume bendrauti, galėtume pateikti paraiškas. Bet šiai dienai tai yra nerealu“, - sprendimo aplinkybes vadijo L. Dužinskienė.

G. Bagušinskas svarstė, kad konkurencingos ir tarptautinėse rinkose efektyvios įmonės paprastai yra modernios, orientuotos į populiarius produktus, turinčios nuo 50 iki 200 darbuotojų. Tuo tarpu maži, nišiniai gamintojai – vietos rinkos žaidėjai, juolab, kad yra tokių produktų, kuriais, kaip šakočiais, galime didžiuotis, bet eksportuoti vargu ar pavyks.

Tad jei nesi stipriai į technologijas ir skaitmeninimą linkusi įmonė, apie eksportą svajoti neverta? Čia G. Bagušinskas buvo diplomatiškas ir vedė paralelę su krepšiniu – žaidžiančių Lietuvoje yra daug, klubų nemažai, bet klausimas – kokioje lygoje save pozicionuoji ir esi pajėgus žaisti.

BŽŪP naujas kursas – išsigelbėjimas ar iššūkis?

Tai, kad iššūkiu tampa ne tik diegiamos naujos technologijos, bet ir galinčių su jais dirbti paieška, pritarė ir Š. Celiešius, ir L. Dužinskienė. Tiek dirbančių dabar tobulėjimas, tiek pritraukimas naujų protų – bus tai, su kuo teks susidoroti.

Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Tadas Švilpauskas antrino, kad ministerija savu ruožtu ketina skirti daugiau dėmesio ir paramos tiems, kurie prisidės tiek prie BŽŪP, tiek Vyriausybės plane įvardintų krypčių - tvarumo, ekologijos, skaitmenizavimo. Vis dėlto konkrečių instrumentų ir sumų dar nėra. Jam pritarė ir Š. Celiešius, teigdamas, kad tendencijas diktuos naujas BŽŪP laikotarpis ir kas prie to prisitaikys, tie lyderiaus.

Vis dėlto G. Bagušinskas žaliąjį kursą vadino „galimybe, kuri yra neišvengiamybė“. Anot jo, tai bus ir tam tikra našta, nes užsibrėžtų tikslų teks laikytis, o kartu su tuo neišvengiamai augs kaštai, brangesnę produkciją teks kažkaip parduoti. „Matome nemažai iššūkių. Tai nėra bėda, bet naujas žingsnis ir bus nemažai reikalų. ES kalbos optimistinės, bet keistis reiks įmonėms, konkuruoti irgi reikės joms“, - optimizmu netryško maisto eksportuotojų atstovas.

Tuo pačiu jis sutiko, kad tai gali tapti galimybe ir po dešimt metų turėtume matyti modernius, koja kojon su rinkos reikalavimais einančius gamintojus, o ne užstrigusius ties nostalgiška produkcija, nes „nieko nedarant lauks iškritimas į žemesnę lygą“.

Trūksta valstybinės krypties

Nors atrodo, kad komponentų netrūksta, tačiau kodėl Lietuvai nepavyksta solidžiai įsivažiuoti? Tiek L. Dužinskienė, tiek Š. Celiešius bei G. Bagužinskas vardijo, kad dabar ant bangos – užkandžiai ir gėrimai. Nors tradiciškai eksporto garvežiais kiekio prasme išlieka mėsa, pienas, grūdai, viena įmonė stipri žuvininkystės produkcijoje, tačiau stipriai auga susidomėjimas ir naujais, sveikais užkandžiais bei įvairiais gėrimais – kokteiliais, kombučia ir pan.

Pasak diskusijos dalyvių, tai susiję su mada ir tendencijomis Vakaruose. Kas spėja į tai pataikyti, gali iššauti.

Vis dėlto G. Bagužinskas pasigenda platesnio šalies žemės ūkio ir maisto eksporto matymo. Anot jo, valstybė neturi ilgalaikio plano, kaip nuo žaliavos augintojo arba gamintojo po privačia etikete pereiti link galutinio produkto gamintojo.

„Jei pažiūrėsime, ES turi strategiją „Nuo lauko iki stalo“. Jei paklausime, koks Lietuvos strateginis planas – mes jo neturime ir chaotiškai šokinėjame. Bėda, kad ateinančios naujos valdžios visą laiką sprendžia ar agromaisto sektorius yra svarbus Lietuvai. Mes diskutuojame ar sektorius yra svarbus, įrodinėjame.

Norime iš Lietuvos padaryti kosmoso technologijų, biotechnologijų, farmacijos šalį ir negalime tikėtis, kad mumis, kaip maisto pramone, didžiuosis Europa ir pasaulis, jei mes patys viduje, valdžių lygyje nesididžiuojame ir nenusprendžiame, kad tai – prioritetas“, - taškus dėliojo G. Dabužinskas, pateikdamas sėkmingą islandų pavyzdį.

Pasak jo, turime didelių ambicijų, bet stinga ilgalaikio plano, kurio galėtų laikytis besikeičiančios valdžios – tai yra ir mūsų bėda jau daugelį metų.

MŪ inf.