Jonava. Karo Ukrainoje pradžioje iš Kupjansko į Jonavą atvykusi Vira Liashenko (Vira Liašenko) siuvinėja nuo vaikystės. To ji išmoko iš mamos ir močiutės. Moteris sako, kad prie vyšyvankos (liaudiškais raštais siuvinėtų marškinių) reikia sėsti tik su gerais jausmais.

Senovėje žmonės kiekvienam kasdieniam ir šventiniam atributui suteikdavo mitinę sakralinę prasmę, išreiškė savo pasaulio suvokimą. Etnologai teigia, kad tauta savo laimę ir likimą, gyvenimą ir valią užkoduoja tautiniame drabužyje.

Vyšyvanka saugo nuo blogio

Ukrainiečių vyšyvanka, kuriai nuo 2006 m. skirta diena, švenčiama trečiąjį gegužės ketvirtadienį, yra nacionalinis simbolis, reiškiantis sveikatą, grožį, laimingą likimą, protėvių atmintį, padorumą, sąžiningumą, meilę. Pats siuvinėjimas ir žmogaus rankų darbas turi gilią dvasinę prasmę. Su tuo sutinka ir Vira Liashenko.

Vira vėl pradėjo siuvinėti sulaukusi keturiasdešimties, maždaug po 17 metų pertraukos

Siuvinėjimas baltais siūlais ant balto audinio yra seniausias ir laikomas sudėtingiausiu, būdingas Poltavos sričiai. Siuvinėjimo tik juodais siūlais tradiciją lėmė gamtos sąlygos. Tokia vyšyvankų puošyba labiausiai paplitusi Borščive ir kituose Podilsko regionuose, kur daugiausia auginama juodavilnių avių.

Populiariausias – polichrmoninis (daugiaspalvis) siuvinėjimas. Anksčiau taip siuvinėtus marškinius dėvėjo Karpatų, Užkarpatės, Bukovynos, Huculščinos regionų gyventojai. Iš viso Ukrainoje yra apie 200 skirtingų siuvinėjimo technikų ir daugiau kaip 100 siuvinėjimo siūlų rūšių.

Ukrainiečiai tiki, kad vyšyvanka apdovanota didele galia ir gali daryti stebuklus.

Nenorėjo siuvinėti juodais siūlais

Vira, pamokyta mamos, siuvinėti pradėjo dar paauglė. Kai laukėsi pirmagimio, siuvinėjimą atnaujino, tačiau dėl rūpesčių vėl kuriam laikui šį pomėgį buvo atidėjusi.

Pagal profesiją V. Liashenko yra medicinos sesuo, baigusi Kupjansko medicinos koledžą, tačiau dauge metų turėjo moteriškų drabužių krautuvėles. Atvykusi į Lietuvą, įsitraukė į kultūrinį ukrainiečių gyvenimą ir savanoriauja Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje įkurtame Tradicinio ukrainiečių gyvenimo muziejuje, kurį šiuo metu puoselėja ukrainiečiai, dėl vienų ar kitų aplinkybių šiuo metu gyvenantys Lietuvoje.

Moteris vėl pradėjo siuvinėti sulaukusi maždaug 40-ies, maždaug po 17 metų pertraukos. Įkvėpimas buvo vaikai, nes pirmiausia panoro išsiuvinėti vyšyvanką gimusiai dukrai, vėliau anūkėliui – vyriausiojo sūnaus atžalėlei. O galiausiai – ir sūnui.

„Galima išsiuvinėti tik nedidelę marškinių dalelę, pavyzdžiui, rankogalius, apykaklę, o galima ir visą išmarginti, – sako Vira. – Galima pasirinkti siuvinėti tik kelias detales, kad ir ant didelio drabužio, nes vyšyvankos būna ir kaip marškiniai (trumpos), ir kaip suknelė (ilgos).“

Nemažai vyšyvankos simbolių kilę iš pagonybės laikų. Tai saulės simboliai, griaustinio ženklas, Jupiterio ratas, šešiakampės žvaigždės ir kt. V. Liashenko pamini, kad raudonais siūlais siuvinėti simboliai reiškia meilę, juodi – sielvartą.

„Skaičiau ir peržiūrėjau daug literatūros prieš siuvinėdama sūnui vyšyvanką, – dalijasi patirtimi ukrainietė. – Mano pasirinktame motyve buvo šiek tiek detalių, kurias pagal taisykles reikėjo siuvinėti juodais siūlais, bet aš niekur nedėjau juodos spalvos, jei negalėjau kitaip išsiversti, siuvinėjau tamsiai mėlynais. Be to, kai siuvinėjama vyšyvanka, ypač jei ji bus dažnai dėvima, reikia būti gerai nusiteikus, nes tai, kokias mintis, nuotaiką, pamąstymus, į ją įdėsime, ten jie ir liks, veiks ją dėvintį žmogų.“

Labai nuoširdžiai siuvinėti moteris ėmė prasidėjus karui, nes netoli namų važinėjo tankai, juk Kupjanskas papuolė į pafrontės sritį, tad šis pomėgis ją ramino.

„Siuvinėjau tokiais siūlais, kokius turėjau. Labai mėgstu siuvinėti simbolį ruža. Tai šešiakampės žvaigždės (saulės) simbolis, kurį dažnai galima rasti vyšyvankose. Ją siuvinėdama aš nusiramindavau. Kai sužinojau, kad išvyksiu į Lietuvą, pirmiausia į lagaminą įsidėjau dokumentus, tada siuvinėjimo siūlus, lankelį ir audinį. Pasiėmiau ir savo vyšyvanką, nes supratau, kad kitoje šalyje turėsiu reprezentuoti Ukrainą, savo gimtinę“, – sunkų momentą prisiminė moteris.

Lietuvoje ji siuvinėjo daug įvairių kitų dalykų. Pirmą išsiuvinėjau rankšluostį su užrašu „Ačiū“ lietuvių tautinėmis spalvomis, nes esu labai dėkinga tiems žmonėms, kurie mus priėmė ir viskuo padėjo. Rankšluostyje taip pat pavaizduota ukrainietiška ruža ir trišakis (Ukrainos nacionalinis herbas), kuriais išsiuvinėtas visas kraštelis.

Šis rankšluostis tarsi tapo jos vizitine kortele, daugelis pamatę prašė, kad išsiuvinėtų, dovanojo vieni kitiems. „Man jis irgi tapo Ukrainos padėkos Lietuvai simboliu“, – atvira Vira.

Dukra Maša, su kuria Vira atvyko į Lietuvą ir kuriai greitai bus 18 metų, čia paprašė išsiuvinėti ir jai vyšyvanką, nes ji norėjo taip parodyti savo tapatybę draugams ir kitiems žmonėms.

Viros dukra Maša su mamos siuvinėta vyšyvanka

„Pradėjau siuvinėti jai marškinius ir tuo metu iš Kupjansko atvykti pas mus nusprendė mano vyras, tačiau taip nutiko, kad jį sulaikė Rusijos poste ir paėmė į nelaisvę. Negalėjome susisiekti apie 2 mėnesius ir niekas neatsakinėjo į užklausas. Kai Kupjanskas buvo išlaisvintas, vyras pasitraukė giliau į Ukrainą. Per tą sunkų nevilties laiką mečiau siuvinėti. Tiesiog negalėjau“, – išgyvenimais dalijosi Vira.

Gėlių motyvai vyšyvankoje

Senoviniai vyšyvankos simboliai buvo išskirtinai geometriniai, augalų ornamentai: vynuogės, gvazdikai, lelijos, bijūnai, rožės, taip pat gyvūnai ir mitinės būtybės siuviniuose atsirado tik XIX a. viduryje.

Ukrainietes pakerėjo ornamento naujumas, spalvų sodrumas, siuvinėjimo paprastumas, dekoratyvumas, todėl ant vyšyvankų pradėjo atsirasti ir gėlės.

V. Liashenko sako, kad dabar iš tiesų moterys siuvinėja įvairius paveikslus. Jai labai patinka rugiagėlių motyvas. Mėlyna spalva suteikia skaidrumo, šviesos. Vyšyvankoje paprastai siuvinėjamos rugiagėlės ir rugio varpos – kaip duonos, derlumo simbolis. Aguonos, anot pašnekovės, nebūtinos, tik kartais jų raudona spalva suteikia siuviniui tokio kontrasto.

Vira Lietuvoje Kalėdoms išsiuvinėjo ir nemažai eglutės žaisliukų. Kai kuriuose sujungė ukrainiečių ir lietuvių simbolius: trišakį ir Gediminaičių stulpus. Labai džiaugiasi, kad šiuos du simbolius ji išsiuvinėjo vienai jaunai Lietuvos šaulei paprašius ant džemperio.

Viros močiutė, t. y. mamos mama, siuvinėjimo tradiciją atsivežė iš Vakarų Ukrainos. Į Kupjanską ji atsikėlė su visa gimine. Siuvinėti išmokė ir Viros mamą, o paskui ir ją pačią. Daugiausia, anot pašnekovės, močiutė siuvinėjo gėles – pamatydavo patikusį vaizdą ir išsiuvinėdavo. Tokiais paveikslais puošė sienas, gėlių motyvų daug išsiuvinėjo ant servetėlių, patalynės užvalkalų.

„Kai siuvinėjau savo vaikams, tai galvojau, kaip kuo teisingai tai padaryti, kaip suteikti gilią prasmę, tad skaičiau, ieškojau informacijos. Vaikiškos vyšyvankos skiriasi nuo suaugusiųjų. Pavyzdžiui, ant mergaitės vyšyvankos būtinai turi būti rugių varpos, ant vyro – gilės“, – keletą niuanso išsako V. Liashenko, siuvinėdama besistengianti išlaikyti ir parodyti ukrainiečių tapatybę.

***

Vyšyvankos dienos idėja priklauso Černivcių Jurijaus Fedkovičiaus nacionalinio universiteto studentei Lesiai Voroniuk, kuri pasiūlė savo kolegoms studentams vieną dieną surengti flash mob ir pasipuošti siuvinėtais marškiniais. Pirmame renginyje dalyvavo vos keliasdešimt studentų, tačiau vėlesniais metais dalyvių daugėjo, renginį palaikė universiteto dėstytojai, kitų miestų studentai.

Seniausias siuvinėjimo pavyzdys rastas Mykolajivo srityje: manoma iš I m. e. tūkstantmečio išlikęs violetinis moteriško drabužio fragmentas.